Pirmus trejus metus nemylėjau savo vaikų, o vyrų ilgai nekenčiau. Tikras vyras gali jausti tik vieną emociją – pyktį. Reikia nebesivadovauti taisykle, kad „kas jau už namų durų vyksta, tas mūsų reikalas“. Tai tik kelios mintys ir asmeninės patirtys iš Vilniaus knygų mugėje vykusios diskusijos apie tai, kas yra toksiški santykiai, kaip juos atpažinti ir iš jų išsivaduoti.
Diskusijoje apie toksiškus santykius ir žmones žlugdančius stereotipus pasisakė asmenines patirtis bei visuomenės atspindžius į knygas sudėję autoriai: lyčių lygybės ekspertas Donatas Paulauskas, ugdomojo vadovavimo specialistė, kognityvinės terapijos praktikė Daiva Babilevičienė ir kūrėja Asta Padagaitė.
Knygą „Uždaryk duris iš kitos pusės“ išleidusi D. Babilevičienė pasidžiaugė, kad visuomenė sąmoningėja, pradeda atskirti grūdus nuo pelų, tačiau nerimavo, kad vis dar gyvename patyčių visuomenėje.
Pasak jos, papykti ant savo antrosios pusės, mamos, draugės ar nesikalbėti yra normalu, kol tai netampa nuoseklia taktika ir manipuliacija. Pasak D. Babilevičienės, emocinis smurtas ir toksiški santykiai dažnai keliauja iš kartos į kartą.
Konfliktai nuo smurto skiriasi tuo, kad konflikte tu esi lygiavertis partneris. Smurtiniame santykyje yra užprogramuota nelygybė, kažkas visada yra žemiau ir kažkas sistemiškai engiamas.
„Pati augau destruktyvioje šeimoje, bet to nesupratau, kol 30-ies metų neatsidūriau psichoterapijoje. Tada paaiškėjo, kad siuntinėtis šeimoje, matyti mamą ir tėtį besipykstančius nėra normalu. Gyvenimas man davė daugiau tų išbandymų, atsiuntė dar ir vyriškį „pagerintą“.
Savo berniukų, kuriems dabar yra 11 ir 9-eri, aš nelabai mylėjau pirmus trejus metus – kaip aš dabar matau. Man atrodė, kad jie užaugs taip, kaip aš užaugau. Tiesiog augs. Nes vaikystėje aš negavau apsikabinimų, tėtis mane vadino varna, nevėkšla, negerbė, žemino, kontroliavo. Mama manęs negynė, nes ji buvo tėčio užguita“, – skaudžia patirtimi dalijosi D. Babilevičienė.
Panašiai bendraujančius ji matė ne tik savo tėvus, bet ir senelius. Dabar sako, kad ir pati galėjo eiti tuo pačiu keliu, bet susiturėjo, o tam įtakos turėjo tai, kad šiais laikais galima prieiti prie bet kokios informacijos ir šviestis. Deja, pasak D. Babilevičienės, greičiausiai labai daug jos amžiaus žmonių augo taip pat, kaip ji, ir dabar priima tai kaip normą bei tokį auklėjimo būdą perduoda savo vaikams.
„Visai neseniai prekybos centre girdėjau, kaip mama savo 7–8 metų dukrai sakė: „Tu – kosmonautė, negi nesupranti, kad žiemos nėra, tai nereikia ir žieminių batų.“ Stovi nuščiuvusi ir nori sakyti „baikit“, nes numanai, kad namie turbūt dar baisesni dalykai vyksta, bet ir bijai, nes juk „nesikišk ne į savo reikalus“, – pasakojo D. Babilevičienė.
Diskusiją moderavusi reklamos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė pridūrė neseniai girdėjusi mintį, kad pagrindinė problema būtent ir yra ta, kad mamos nemyli tėčių. Vaikai tą kultūrą namuose mato, jaučia, o tada velnio ratas ir užsisuka.
„Jos jų nekenčia“, – patikslino D. Babilevičienė ir papasakojo, kaip augo matydama mamą sakančią, kad tėtis yra „toks ir anoks“, reikia nuo jo slėpti pinigus, jam meluoti.
„Aš vyrų nekenčiau labai ilgai, nors aš sau to neįvardijau. Bet pasąmonėje yra ta žinutė, kad aš viską gi galiu pati, o paskui tai priveda prie dar baisesnių dalykų – įpranti kovoti prieš pasaulį, o ne ieškoti darnos su pasauliu. Tada ir vaikus, atrodo, myli, bet iš tiesų nemyli, jie tau trukdo kovai su aplinkiniu pasauliu ir ta kova tau įdiegta nuo vaikystės“, – įsitikinusi D. Babilevičienė.
Paklausta, kaip atpažinti toksiškus santykius, D. Babilevičienė teigė, kad pagrindinis indikatorius – pagarbos jausmas: „Jei jauti, kad negerbi žmogaus, tikėtina, kad tu gali jį psichologiškai, emociškai žlugdyti. Vienam kitą gerbti yra būtinybė, bet reikia ir save gerbti. Daugelis nebuvo mokomi, kaip brėžti asmenines ribas, gerbti save ir vienam kitą.“
Moterims dažnai atrodo, kad krizių centrai yra kažkas baisaus ir žeminančio, nors tai yra labai geros ir normalios vietos apsistoti tada, kai neturi, kur eiti.
Diskusijoje dalyvavęs knygos „Kam reikalingi verkiantys vyrai“ autorius Donatas Paulauskas teigė, kad jam artima tai, apie ką kalba D. Babilevičienė. Skirtumas tik tas, kad jo vaikystėje smurtas buvo nukreiptas ne į jį, o į jo mamą: „Bet kai gyveni tokioje aplinkoje, kai kiekvieną rytą matai sugedusį santykį, jis neišvengiamai paliečia ir tave. Kai šeimoje yra smurtas prieš moterį, kartu tai yra ir smurtas prieš vaiką.“
Pasak D. Paulausko, visi šeimoje, poroje išgyvena konfliktus ir tai yra labai natūralus dalykas, o bet kuris psichologas pasakys, kad santykiai be konflikto yra įtartini.
„Konfliktai nuo smurto skiriasi tuo, kad konflikte tu esi lygiavertis partneris. Vieną kartą vienas sukelia konfliktą, kitą kartą kitas, dinamika išlieka, nes esate lygiaverčiai. Smurtiniame santykyje yra užprogramuota nelygybė, kažkas visada yra žemiau ir kažkas sistemiškai engiamas“, – D. Paulauskas komentavo, kuo konfliktas skiriasi nuo emocinio smurto.
Jis teigė, kad visuomenė dažnai klaidingai įsivaizduoja į smurtinius santykius patekusią moterį ir piktinasi, kad ji negali tiesiog susikrauti lagaminų, išeiti, užtrenkti durų.
„Turime suprasti, kad tas santykis būna toks klampinantis ir žmogus jaučiasi taip sugniuždytas, taip įviliotas į spąstus, kad ištrūkti iš to yra labai sudėtinga emocinė užduotis. Kitas dalykas – labai praktinis. Išėjimui iš smurtinio santykio labai padeda ekonominis moters savarankiškumas: turi turėti, kur išeiti. Moterims dažnai atrodo, kad krizių centrai yra kažkas baisaus ir žeminančio, nors tai yra labai geros ir normalios vietos apsistoti tada, kai neturi, kur eiti. Realybė yra tokia, kad tame santykyje moterys nėra ekonomiškai nepriklausomos, būna materialinių sąlygų prikaustytos prie tų santykių“, – akcentavo D. Paulauskas.
D. Babilevičienė pridūrė, kad nors ir koks nuodingas tas ryšys bebūtų, žmonės jame pasilieka, nes yra patenkinami emociniai poreikiai – per susitaikymo fazę yra jaučiama meilė.
Kiekvieną kartą, kai gauname „gerą“ konfliktą, pažeminimą, mūsų smegenys gamina hormonus, tuos pačius, kuriuos gauna alkoholikai, kai išgeria.
„Mušamos ar žeminamos moterys jaučia meilę ir ryšį, nes greičiausiai tai atsinešė iš vaikystės. Žinojo, kad tėvai baudžia, nes myli“, – sako D. Babilevičienė.
Ji dirba su ekonomiškai stabiliomis moterimis, kurios net pasiryžusios nutraukti nesveikus santykius po kiek laiko į juos vėl grįžta, nes joms pritrūksta adrenalino.
„Kiekvieną kartą, kai gauname „gerą“ konfliktą, pažeminimą, mūsų smegenys gamina hormonus, tuos pačius, kuriuos gauna alkoholikai, kai išgeria. Tiesiog įprantame prie to chemiškai – mums reikia tų dramų, tų konfliktų. Yra labai daug pavyzdžių, kai moterys išeina, bet po kelių savaičių jos grįžta. Kai analizuoji tą grįžimą, dažnu atveju pasireiškia, kad taip įvyko, nes joms trūksta adrenalino, tos cheminės smegenų reakcijos“, – paaiškino D. Babilevičienė.
Kitas svarbus užburto rato momentas, pasak D. Babilevičienės, yra tas, kad gali atsirasti santykių fazė, kai moteris, prieš kurią smurtaujama, nori priversti vyrą pasijausti kaltą dėl to, ką jis jai daro.
„Tada užsimezga dvigubas žaidimas, kai nebeaišku, kuris smurtauja“, – pastebi D. Babilevičienė.
Debiutinė Astos Padagaitės knyga apie toksiškus santykius „Sadistas“ – išgalvotas romanas, tačiau ji įsitikinusi, kad kiekvienas žino tikrų istorijų apie smurtą šeimoje, bet apie tai kalbėti yra taip gėda, kad jos ir nekeliamos į viešumą.
„Gyvenimas poroje yra sunkus. Žmonės jau gali sau leisti fotosesijas prie eglučių, su žaisliukais, su švariais vaikais. Bet santykiai yra žiauriai sudėtingas dalykas ir mums reikėtų apie tai kalbėti, šito neslėpti ir nebesivadovauti linija, kad „kas jau už namų durų vyksta, tas mūsų reikalas“. Kuo daugiau tylėsime, tuo daugiau reikalų už tų durų vyks“, – mano A. Padagaitė.
Nors jos knygoje aprašytas užburtas tokių santykių ratas, kada smurtautojas muša, paskui atsiprašo, myli ir po kurio laiko vėl smurtauja, A. Padagaitė tiki, kad ištrūkti iš užburto rato yra įmanoma, ir ji žino žmonių, kuriems tai pavyko, istorijų.
Tiesa, pasak jos, toksiški santykiai yra tam tikra priklausomybės forma, todėl išeiti pačiam vienam yra be galo sudėtinga: „Labai svarbu bet kokiuose sunkiuose santykiuose atrasti save, pasižiūrėti į save ir priimti pagaliau sprendimą, kad tau nebetinka, kad tu nebenori, ir nutraukti tą smurto ratą, nebežaisti šito žaidimo, nes tą žaidimą žaidžia du žmonės, ne pats su savimi. Kažkas vienas turi nutraukti. Pats turi susikaupti, pripažinti, kad yra problema, ir rasti išeitį.“
Be to, pasak A. Padagaitės, padėti gali ir brandi visuomenė, kuri netoleruoja tokių dalykų.
„Turi veikti nevyriausybinės organizacijos, valstybinės įstaigos, kurios laikys ranką panosėje ištiestą, kad kai tu būsi pasiruošusi ar pasiruošęs, mes tau padėsime ir trauksime iš ten“, – sako A. Padagaitė.
O D. Babilevičienė įspėja, kad kuo ilgiau žmogus išgyvena smurtinį ryšį, tuo mažiau kas juo tiki. Kaip pavyzdį ji pateikė klientę, kuri jau 15 metų bando pasprukti ir sako, kad jau niekas nebetiki, kad ji išsiskirs. Tiesa, moteris randa atramą tarp bendraminčių, kurios iš tokių santykių jau yra išsivadavusios.
Būdamas piktas, jis vis dar išlieka vyras, nerizikuoja prarasti savo vyriškumo, bet vos tik kalba pasisuka apie kitas emocijas, pavyzdžiui, liūdesį ar sielvartą, – tai yra uždrausta zona.
„Ji sako, kad tik išsikalbėdama ji išgirs savo pačios istoriją. Kai ji ją išgirsta, ji gali klausti, kaip ji prie šios istorijos prisidėjo pati“, – aiškino D. Babilevičienė. Pasak jos, tada žmogus gali atrasti jėgų kažką keisti ir rasti išeiti, kaip išsivaduoti iš tokių santykių.
O štai D. Paulauskas savo knyga siekė atkreipti dėmesį, kad visuomenėje spaudimą patiria ir vyrai, jis nagrinėjo, kokie lūkesčiai jiems keliami ir kokie stereotipai gajūs.
„Vyrai kenčia nuo stereotipų, tik nuo kitokių, vienas stipriausių – kad vyrai neverkia ir nerodo jautrių emocijų. Vyras gali turėti emocijų, bet tik vieną – pyktį. Būdamas piktas, jis vis dar išlieka vyras, nerizikuoja prarasti savo vyriškumo, bet vos tik kalba pasisuka apie kitas emocijas, pavyzdžiui, liūdesį ar sielvartą, – tai yra uždrausta zona. Yra ir kitų stereotipų – vyras turi būti raumeningas, kitaip jis neatitinka tikro vyro modelio“, – pastebi D. Paulauskas.
Jis siekė parodyti, kad nuo viso to vyrai nukenčia: „Ne veltui jie Lietuvoje gyvena vidutiniškai 10 metų trumpiau, o savižudybių skaičius yra 6 kartus didesnis negu moterų. Demografai aiškina, kad tai nėra natūralus biologinis vyrų gyvenimo trukmės skirtumas nuo moterų, tai biologiškai nepagrįsta. Turime žiūrėti į kultūrines normas, kodėl jie baigia savo gyvenimą anksčiau.“
Pasak D. Paulausko, vyrams sunku įgyvendinti visus lūkesčius, kurie jiems keliami, nes tik „supermenas“ gali įgyvendinti tokį vyriškumo paketą. D. Paulauskas remiasi ir sociologo Artūro Tereškino, kuris analizuoja, ką skirtingos vyrų grupės patiria, kai neįgyvendina vyriškumo stereotipų, įžvalgomis.
„Jis atranda tą patį atsakymą – jie patiria pažeminimą dėl to, kad, pavyzdžiui, netenka darbo, nes darbo turėjimas yra vienas iš svarbiausių vyriškumo tapatybės momentų. Labai aukštą, pakilusį vyrų savižudybių skaičių matėme per ekonominę krizę“, – kalbėjo D. Paulauskas.
