Gyvenimas

2019.10.31 05:30

Vyskupas Kęstutis Kėvalas apie Heloviną: viliuosi, kad tai liks žaidimu, o ne proga garbinti šėtoną

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2019.10.31 05:30

Išsisklaidžius šiurpiausia metų naktimi vadinamo Helovino mistikai, lietuviai vyksta į kapines minėti senas tradicijas turinčių Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių. Pasak vyskupo Kęstučio Kėvalo, tradicijos keičiasi, bet Helovinas mūsų kultūroje vis dar atrodo keistai. Nedaugelis žino jo prasmę, o lapkričio 1-ąją kapus užliejančioje žvakių ir gėlių jūroje retas prisimena sukalbėti maldą.

Kaip teigia vyskupas K. Kėvalas, besirūpindami, kokia žvake ar gėle papuošti artimojo kapą, kartais pamirštame, jog lapkričio 1-ąją minima Visų Šventųjų diena yra džiaugsmo ir triumfo šventė, per kurią prisimename šventaisiais tapusius iškeliavusius žmones.

„Kad tai yra džiaugsmo šventė, simbolizuoja ir balti bažnyčios rūbai, vyraujanti triumfo nuotaika. Visų Šventųjų dieną prisimename iškeliavusius šventuosius, palydime juos džiaugsmu ir pasisemiame įkvėpimo iš jų gyvenimo“, – krikščioniškąją Visų Šventųjų dienos prasmę primena K. Kėvalas.

Lapkričio 2 d. minimos Vėlinės. Ši diena skirta prisiminti ne tik šventųjų, bet ir visų mirusiųjų sielas. „Galbūt kai kurie iškeliavusieji nebuvo šventi žmonės, jiems iki visiškos pilnatvės pritrūko įkvėpimo, tačiau jie vis tiek verti mūsų pagarbos ir maldos. Jeigu tiems žmonėms ko nors trūko, mes tarsi dovaną jiems įteikiame savo maldą, ja užtariame juos Viešpačiui ir, žinoma, prisimename“, – sako vyskupas.

Anot jo, abi lapkričio pradžios šventės kviečia prisiminti amžinąjį gyvenimą ir turi ilgesingo džiaugsmo atspalvį. „Žinoma, Visų Šventųjų diena ir Vėlinės nėra džiūgavimo šventė, nes žmonės, kuriuos prisimename, yra iškeliavę. Tačiau vertėtų prisiminti, kad viltingas liūdesys tikinčiam žmogui gali būti giedras“, – dėsto vyskupas K. Kėvalas.

Mūsų kultūroje, kurioje turime įsišaknijusias lapkričio švenčių tradicijas, Helovinas atrodo keistai.

Švenčiantieji Heloviną nesuvokia jo prasmės

Helovinas mūsų tradicijų kontekste atrodo keistai, teigia K. Kėvalas, nes tai – vis dar nauja, svetima, iš užsienio atkeliavusi šventė.

„Helovinas mūsų kultūroje yra labai jauna šventė, kurią minime dar tik 5–7 metus. Iš pradžių ji mūsų šalyje įsitvirtino kaip vaikų žaidimas. Vis daugiau žmonių ėmė keliauti po kitus kraštus, parsivežti jų tradicijas, kopijuoti tai, ką mato per televiziją. Visgi mūsų kultūroje, kurioje turime įsišaknijusias lapkričio švenčių tradicijas, Helovinas atrodo keistai“, – įsitikinęs K. Kėvalas.

Anot vyskupo, mūsų kultūroje Helovinas nėra iki galo apmąstyta ir suvokta šventė, o jį vienaip ar kitaip minintys žmonės dažnai iki galo nesupranta šios šventės prasmės.

„Visos Bažnyčios iškilmės turi išvakares, Visų Šventųjų diena – ne išimtis. Jau nuo seno per Heloviną minimos Visų Šventųjų dienos išvakarės, tą patvirtina ir iš anglų kalbos kilęs šventės pavadinimas, reiškiantis Visų Šventųjų dienos išvakares (angl. All Hallows' Eve). Tačiau ilgainiui ši šventė buvo sukomercinta ir jos simboliu tapo kostiumais pasipuošę, nuo durų iki durų vaikštantys, saldainių prašantys vaikai“, – pasakoja K. Kėvalas.

Matant gėlių ir žvakių jūrą, užliejančią kapus per Vėlines, kyla įspūdis, jog žmonės tam tikra prasme bando „atidirbti“ už visus metus.

Helovino šventė yra kilusi iš anglosaksiškų tradicijų ir pas mus atkeliavusi iš Airijos. Pagal keltų tradicijas, Helovinas buvo vasaros pabaigos ir tamsiojo laikotarpio pradžios minėjimo šventė, skirta keltų mirties viešpaties Samhaino garbei. Ši šventė buvo laikoma šalčio ir tamsos meto pradžia ir siejama su žmogaus mirtimi.

Ikikrikščioniškuoju periodu žmonės tikėjo, jog tą vakarą mirusiųjų sielos sugrįžta į savo namus. Todėl gyventojai kūrendavo laužą, aukodavo gyvulius ir žmones, o patys persirenginėdavo tikėdamiesi, kad kostiumai apsaugos juos nuo mirusiųjų vėlių.

Vyskupas K. Kėvalas pastebi, jog nors Helovino ištakos yra pagoniškos, ilgainiui ši šventė buvo sukrikščioninta, o savo prasme šiek tiek primena mūsų švenčiamas Užgavėnes.

„Senieji pagonys švęsdavo vasaros pabaigą, o mes turime žiemos išvarymo šventę. Anksčiau pagoniškoms šventėms buvo suteikiama krikščioniška prasmė, pavyzdžiui, derliaus nuėmimo šventei, kurioje ir glūdi Helovino ištakos. Šiandien stebime atvirkštinį procesą – krikščioniškos šventės tarsi grįžta į pagonišką sampratą“, – pastebi K. Kėvalas.

Degame žvakes, bet pamirštame maldą

Su laiku keičiasi ir Visų Šventųjų bei Vėlinių minėjimo tradicijos, pastebi K. Kėvalas, tačiau dėl to nebūtinai kaltas į mūsų krikščioniškąją kultūrą besibraunantis Helovinas. „Pavyzdžiui, prieš karą Lietuvos Bažnyčioje Visų Šventųjų šventė buvo daug iškilmingesnė. Šiandien pastebime, kad lapkričio 1-osios minėjimas tarsi susiliejo su lapkričio 2-ąja.

Turėdami laisvadienį, žmonės naudojasi proga aplankyti kapus, o prie to derinasi ir Bažnyčia, kuri mirusiųjų dieną dabar jau mini Vėlinių išvakarėse, t. y. lapkričio 1-ąją“, – teigia K. Kėvalas ir priduria, kad tradicijų pokyčiai kultūrų sandūroje – neišvengiami.

Artimųjų kapų lankymas Visų Šventųjų dieną ir per Vėlines, anot vyskupo, yra sena, pagonybės laikus menanti tradicija. Visgi šiandien gali kilti įspūdis, jog dažnai persistengiame su gėlėmis ir žvakėmis, tačiau pamirštame nuoširdžiai prisiminti ir pagerbti artimą žmogų sukalbėdami maldą.

„Matant gėlių ir žvakių jūrą, užliejančią kapus per Vėlines, kyla įspūdis, jog žmonės tam tikra prasme bando „atidirbti“ už visus metus, per kuriuos nelankė artimųjų kapų. Tačiau nereikėtų pamiršti, jog mirusiuosius trumpa malda galime prisiminti per kiekvienas mišias. Dėl to nebūtina lankyti kapų, pakanka ateiti į bažnyčią“, – pastebi vyskupas K. Kėvalas.

Tikėkimės, kad Helovinas nevirs ta tamsiąja puse, kurioje garbinamas blogio ar šėtono pasireiškimas.

Kita vertus, susiklosčiusią situaciją galėjo nulemti gyvenimo mobilumas ir didelė migracija, svarsto vyskupas. „Galbūt kai kurie žmonės iš tiesų aplankyti artimųjų kapus gali tik kartą metuose. Gal jie galvoja, kad didesnė žvakė ar gausesnė gėlių puokštė turės kažkokios įtakos mirusiajam, tačiau toks mąstymas tėra mūsų, gyvųjų, projekcijos.

Kapų lankymas yra graži praktika, glaudžiai susijusi su mūsų tradicijomis, tačiau kai žmonės lapkričio 1-ąją stovi eilėse ir automobilių spūstyse, kyla įspūdis, jog šiek tiek perlenkiame lazdą“, – sako vyskupas.

Kol Helovinas – žaidimas, drausti nereikia

Pasak vyskupo K. Kėvalo, iki galo nesuvokę Helovino prasmės, kartais balansuojame tarp šviesiojo ir tamsiojo šventės aspekto. Tačiau dvasininkas viliasi, kad Helovinas Lietuvoje ir toliau liks žaidimu, o ne proga garbinti blogį ar šėtoną: „Tikėkimės, kad Helovinas nevirs ta tamsiąja puse, kurioje garbinamas blogio ar šėtono pasireiškimas.“

Visgi vyskupas baiminasi, jog linksmas vaikų žaidimas ar proga dar vienoms nerūpestingoms jaunuolių linksmybėms ilgainiui nepakeistų Visų Šventųjų šventės. „Tikėjimo prasme šiek tiek nerimauju, kad Helovinas netaptų tikrosios mūsų šventės pakaitalu“, – nuogąstauja K. Kėvalas.

Helovinas mirusiųjų pasaulį pristato kaip gąsdinantį, tačiau toks vertinimas nesutampa su tikinčio žmogaus mąstymu.

„Galime manyti, kad procesas, jog senas tradicijas pamažu keičia besikuriančios naujos tradicijos, yra natūralus, o Helovinas, kaip globalizacijos pasekmė, ir yra būtent tokia naujai besiformuojanti šventė. Tačiau Helovinas nėra mūsų šventė. Žmonės, kurie praranda tikėjimą ar jo nepraktikuoja, vienaip ar kitaip siekia turėti santykį su mirusiųjų pasauliu. Todėl Helovinas tampa puikia proga“, – sako K. Kėvalas.

Tačiau vyskupas įsitikinęs, kad kol kas per daug nerimauti dėl Helovino nereikėtų. „Manau, kad drausti švęsti Heloviną nevertėtų, nes tai, galbūt, apkartintų ir Visų Šventųjų dienos minėjimą. Jei Helovinas ir toliau lieka žaidimų lygmenyje – tebūnie. Tačiau skatinti Helovino taip pat nederėtų“, – dėsto K. Kėvalas.

„Galbūt Helovinas – puiki proga pasikalbėti su šeima ir vaikais apie šios šventės prasmę, paaiškinti mažiesiems, kad tai – Visų Šventųjų dienos išvakarės, kuomet prisimename ir pagerbiame mirusiuosius.

Helovinas dažnai mirusiųjų pasaulį pristato kaip gąsdinantį, kupiną atgrasančių šmėklų. Toks vertinimas nesutampa su tikinčio žmogaus matymu ir mąstymu“, – svarsto vyskupas K. Kėvalas.

Taip pat skaitykite