Gyvenimas

2019.10.12 13:09

Psichologė apie mamos ir dukros santykį: mamos nemeilę dukra kompensuoja vyrais

Julija Mackevičiūtė, LRT.lt2019.10.12 13:09

Mamos ir dukros santykis – neabejotinai vienas stipriausių ir fundamentaliausių ryšių, susiklostančių šeimoje. Visuomenė turtinga įvairių šio santykio pavyzdžių: ir sėkmingų, ir ne itin pavykusių. Ir nors norėtųsi kalbėti tik apie draugiškus šeimos damų santykius, tenka prisiminti ir kitus – toksiškuosius, kurie, deja, būna dažnai.

Apie mamos ir dukros santykį pasakoja psichologė Karolina Gurskienė.

Sėkmingi ir toksiški mamos bei dukros santykiai

Mamos ir dukros santykis – neabejotinai įvairialypis, tačiau kur kas smagiau, kai kalba eina apie vadinamąjį sveiką santykį. Jam esant moterys bendrauja be įtampos, jaučia malonumą bendraudamos, gali nevaržomos viena kitai išsakyti savo požiūrį ir nė viena nesistengia dominuoti.

Anot psichologės, pasitaiko ir taip, jog tarp mamos ir dukros nuoširdus santykis neišsivysto: tokiu atveju kalbama apie nepavykusį, toksišką santykį. Šis ryšys pagrįstas nuolatine mamos ir dukros konkurencija arba mamos noru kontroliuoti dukrą, priimti už ją sprendimus.

Klientės skundžiasi visą savo laiką atidavusios vaikui, o gero santykio vis tiek nėra. Tokiais atvejais aš atsakau, jog niekam nereikia atiduoti savęs visos, – kas tuomet liks mums pačioms?

Emociškai toks santykis tampa varginantis ir atribojantis, net primenantis katės ir pelės gaudynes: dukra stengiasi pabėgti nuo mamos, o ši, priešingai, bando dukrą pavyti.

K. Gurskienė pastebi, kad mamos ir dukros ryšys priklauso nuo mamos, o tiksliau – nuo pastarosios indėlio į santykį dukrai būnant dar visai mažai. Kol dukra maža, ji gali tik labai daug norėti ir reikalauti mamos dėmesio, bet tik nuo mamos priklauso, kiek laiko ir kiek kokybiško dėmesio ji suteiks vaikui.

Pasak psichologės, svarbu yra ne tai, kiek laiko drauge praleidžia motina ir dukra, – reikšminga, ar laikas kartu yra kokybiškas ir malonus abiem pusėms.

Psichologė dalinasi darbine patirtimi: „Klientės skundžiasi visą savo laiką atidavusios vaikui, o gero santykio vis tiek nėra. Tokiais atvejais aš atsakau, jog niekam nereikia atiduoti savęs visos, – kas tuomet liks mums pačioms? Motinystėje reikia gebėti rūpintis viskuo – ir namais, ir vaikais, ir savimi: tai tikroji vidinė ramybė.“

Kita vertus, nesėkmingas mamos ir dukros santykis neapsiriboja vaikyste – pasekmės matomos ir dukrai suaugus. Suaugusios moterys, kurios neturėjo ryšio su mama arba jis buvo menkas, paprastai šį meilės poreikį perkelia į savo vyrus.

Jausdamos pakankamai meilės ir artumo iš motinos, mergaitės išmoksta mylėti save, savo kūną, džiaugtis savo išvaizda: tokiu atveju pasitenkinimas savimi yra ženkliai didesnis, savigarba ir savivertė – aukštesnės.

Pastariesiems dažnai tenka atstoti tą, tarsi neturėtą, mamą: išklausyti, paguosti, patarti ir kartu viską nuspręsti. Viena vertus, toks šeimos modelis nėra blogas, nes tokia šeima yra labai artima ir vieninga. Tačiau neabejotina – tokioje šeimoje vyrui tenka nemenkas uždavinys.

Ant mamos meilės auganti vaiko psichologija

Pasak K. Gurskienės, mamos ir dukros tarpusavio santykio kokybė yra glaudžiai susijusi su tolimesne dukros psichologine raida ir psichosocialine vaiko gerove. Kuo mamos santykis su dukra kokybiškesnis, tuo sveikesnį požiūrį į save ir į patį gyvenimą turi dukra.

Jausdamos pakankamai meilės ir artumo iš motinos, mergaitės išmoksta mylėti save, savo kūną, džiaugtis savo išvaizda: tokiu atveju pasitenkinimas savimi yra ženkliai didesnis, savigarba ir savivertė – aukštesnės.

Tačiau kokybiškas laikas kartu neturi peraugti į neišskiriamą bendrystę: vaiko psichologinės raidos sutrikimai gali kilti ir iš per daug artimo mamos ir dukros santykio.

Psichologė sako: „Kai į kabinetą ateina mama su jau suaugusia dukra ir už ją ima pasakoti, kaip jai sunku susirasti vaikiną ar bendrauti su bendraamžiais, man visada kyla klausimas, kiek laiko toji tylinti dukra skiria šeimai, ir kiek draugams.“

Žinoma, mamos ir dukros ryšys yra unikalus ir vienintelis toks, tačiau mamai ir reikėtų pasilikti tą unikalumą būti mama, o dukrai leisti draugauti su bendraamžiais. Dukros atvirumą ir tai, kad žino visas detales, mama gali priimti kaip laimėjimą, tačiau tai nėra natūrali raidos eiga. Vaikų ir tėvų santykis neturi būti draugystė, nes tai stipriai apsunkina vaiko paleidimą į savarankiškumą.

Tiesa, mamos, kaip draugės, suvokimas radosi transformuojantis pačiam dukros ir mamos santykiui. Štai dar mūsų mamos prisimena tą sovietinį šaltų santykių su mama modelį, kurį pakeitė globėjiška ir bet kokį meilės deficitą galinti kompensuoti mama.

Psichologė prisimena: „Įvykus šiai transformacijai, visur skelbta, kad mama ir dukra turi būti draugės.“ Neilgai trukus, santykis pakito trečiąsyk ir nusistovėjo iki pat šiol: tarp mamos ir dukros turėtų išlikti artimas, bet narių individualumą išlaikantis santykis.

Svarbi ir tėvo figūra

Pirmiausia vertėtų prisiminti, kad niekas negali pakeisti mamos ir dukros santykio, – jis toks vienintelis ir unikalus. Tėvo figūra paprastai papildo šeimos damų santykį: tėtis savo mergaites išmoko kitokių disciplinų nei motina.

Tėvo vaidmuo šeimoje svarbus dukters gyvenime, jo buvimas šeiminiuose santykiuose atneša kitokių spalvų ir suvokimų: dukra mokosi priimti ir pažinti vyrus per savo tėvą.

Kai į kabinetą ateina mama su jau suaugusia dukra ir už ją ima pasakoti, kaip jai sunku susirasti vaikiną ar bendrauti su bendraamžiais, man visada kyla klausimas, kiek laiko toji tylinti dukra skiria šeimai, ir kiek draugams.

Augančiai mergaitei yra svarbu stebėti, kaip tėvas elgiasi su mama ir kaip su ja pačia, – elgesiu panašaus į tėvą vyro mergina pasąmoningai ieškos ateityje. Mamos meilė dažnai pasireiškia per šilumą ir artumą, o tėvo – per savarankiškumą, drąsą ir tvirtumą.

Tačiau mamos, tėčio ir dukros komanda kartais išgyvena mažąsias rokiruotes, kuomet tėvo figūrą šeimoje pakeičia patėvis. Anot psichologės, patėvis simbolizuoja išaugusį susidomėjimą kitu žmogumi, o tai jau gali paveikti mamos ir dukros santykį.

Patėvio atsiradimas šeimoje lemia jau kitokį mamos dėmesio paskirstymą, o lyginant nusistovėjusį dėmesį gerai pažįstamam vyrui ir naujam vyrui – skirtumas akivaizdus. Visgi esminis akcentas šioje situacijoje – mamos pokalbis su dukra, kurio metu mama turėtų paaiškinti vaikui apie esančią padėtį ir patikinti, kad joks vyras nepakeis jųdviejų tarpusavio santykio.

Anot K. Gurskienės, dukra tarsi mokosi bendravimo per tris lygmenis: per santykį su mama, per santykį su tėvu ir stebėdama mamos santykį su tėvu. Pirmuoju atveju mergaitė suvokia, kas yra šiluma, artumas, mokosi pažinti savo kūną ir priimti jį.

Antruoju – dukra pažįsta vyrus ir tarsi įsirašo atmintin tėčio savybes, kurių ateityje ieškos kituose vyruose. Stebėdama mamos ir tėvo bendravimo modelį, auganti mergina suvokia, kas yra pagarba moteriai, o tėčio elgesys tampa it norma, kurios bus tikimasi iš vyrų ateityje.

Visgi nors augančios dukros asmenybei ir jos tolimesnei raidai ateityje turi ir tėvo dėmesys, psichologų akimis, būtent mamos nemeilę dukros kompensuoja vyrais.