Gyvenimas

2019.07.25 05:49

LRT vietovardžių rinkimuose skaitytojų simpatijas pelnė Pelėdnagiai: kokias paslaptis jie saugo?

Audinga Satkūnaitė, LRT.lt2019.07.25 05:49

Portalo LRT.lt vietovardžių rinkimuose skaitytojai laurų vainikus uždėjo jau išnykusiam Žemuogynės vienkiemiui ir Kėdainių rajone esančiam Pelėdnagių kaimui. Pastarojo pavadinimą dauguma pirmiausia sieja su miškų paukščiu, tačiau nereikėtų apsigauti.

LRT.lt skaitytojų balsai lėmė, kad antroje vietoje tarp egzistuojančių vietovardžių liko Žvaigždžiakalnio, trečioje – Čiūdų kaimai. Tarp jau išnykusių vietovardžių antroje vietoje – Vilko Miško, trečioje – Margų Tupikų kaimai.

Pavadinimo nereikia romantizuoti

Pelėdnagiuose gyvenantis istorikas Vaidas Banys sakė, kad kaimo pavadinimo nereikėtų romantizuoti ir sieti jo su vienu paslaptingiausių Lietuvos paukščiu – pelėda.

„Šiuolaikiniai žmonės yra praradę kalbos jausmą. Kaimo pavadinimą pirmiausia reikia sieti su žodžiu „nagas“. Nors lietuvių tautosakoje pelėda vaizduojama kaip gražus paukštis, tačiau jei žodžiu, kurios šaknis prasidėdavo „pelėd-“, apibūdindavo žmogų, tai nieko gero nereiškė.

Gaila, bet pirmieji čia gyvenę pelėdnagiškiai greičiausiai nepasižymėjo švara ar tvarkingumu. Galbūt netgi nesikirpdavo nagų. Nors šiandien kaimo pavadinimas daug kam skamba gražiai, tačiau jis anksčiau tikrai nieko gražaus nereiškė“, – portalui LRT.lt sakė V. Banys.

Pagal archeologinius radinius, tai yra dar valstybės kūrimosi išvakares menantis kaimas, kurio istorija gali siekti tūkstantį metų.

Jis juokais svarstė, ar portalo LRT.lt skaitytojai Pelėdnagius būtų išrinkę gražiausiu Lietuvos vietovardžiu, jeigu būtų žinoję tikrąją kaimo pavadinimo prasmę.

„Dabar mes tarsi perkuriame pavadinimo istoriją, kad ji mūsų ausiai skambėtų gražiai. Dažnai vietovardžiai turi visai kitą prasmę, nei mes norėtume. Netgi jei mes nenorime istorijos priimti tokios, kokia ji yra, tačiau ji pasako viską taip, kaip iš tiesų buvo. Istorija kartais yra negailestinga“, – kalbėjo V. Banys.

Anot jo, Pelėdnagių bendruomenė yra gana aktyvi, todėl 2012 metais čia buvo įkurtas „Pelėdų kaimas“. Tokiu būdu siekiama išgarsinti Pelėdnagių kaimą ir, V. Banio manymu, bendruomenės nariams tai puikiai pavyksta. Tą rodo į kaimą kartais atvykstančių ekskursantų srautai.

„Gaila, kad atvykstantiems apie vietovę pasakojama per šiuolaikines pasakas, tai yra per dabar sukurtas istorijas, kurios yra pateikiamos kaip istorinė realybė ir tiesa. Bendruomenės moterys Pelėdnagių istoriją surankiojo iš senųjų gyventojų pasakojimų ir nenori tikėti, kad žodis „pelėdnagis“ reiškia atgrubnagis. Man atrodo, kad būtų geriau siekti savo tikrosios istorijos pažinimo“, – atviravo V. Banys.

Sukurta legenda pasakoja, kad prieš kelis šimtmečius toje vietoje, kur dabar yra Pelėdnagių kaimas, stūksojo gūdūs miškai, kuriuose gyveno gausybė pelėdų, nuolat gaudžiusių peles. Vieną per pilnatį išlindusią pelę pamatė alkana pelėda ir puolė drąsuolę. Pelė buvo labai gudri ir vikri, tad spėjo pasislėpti už didelio ąžuolo. Pelėda puldama pelę atsitrenkė į medį, suleido į jį savo nagus ir ištraukti nepajėgė.

Gaila, bet pirmieji čia gyvenę pelėdnagiškiai greičiausiai nepasižymėjo švara ar tvarkingumu.

Šalia to miško vienkiemiuose gyveno žmonės. Vienas vyriškis nutarė suręsti sau namą. Viename rąstų, kurį jis panaudojo statybai, rado pelėdos nagus. Laikui bėgant šalia buvo pastatyta dar ne viena troba. Taip atsirado nemažas kaimas, jis buvo pavadintas Pelėdnagiais.

Šiame kaime iš tiesų gyvena pelėdos, tačiau jos yra išdrožtos, nulipdytos, surištos ar kitaip pagamintos. Pelėdnagiuose pelėdų skulptūrų yra dešimtys. Jų kolekciją pradėjo kurti savamokslis drožėjas Arvydas Kšivickas.

Siekia 1000 metų istoriją

Pelėdnagių kaimas žmonėmis, kurie būtų žinomi visuomenei, pasigirti negali. Anot V. Banio, nors kaimas buvo didokas, tačiau jame visada gyveno baudžiauninkai.

„Pelėdnagiai buvo kaimas, greičiausiai išplėtotas valakų reformos metu. Pagal archeologinius radinius, tai yra dar valstybės kūrimosi išvakares menantis kaimas, kurio istorija gali siekti tūkstantį metų. Nors kaimas buvo patogioje vietoje, tačiau, tikėtina, daug žmonių čia negyveno, nes Pelėdnagiuose buvo labai drėgna žemė. Ši vieta buvo apsupta įvairių šaltinių ir upelių“, – pasakojo V. Banys.

Kaimo pavadinimas Josvainių Visų Šventųjų bažnyčios metrikuose minimas jau 16 amžiaus pabaigoje.

Anot pašnekovo, šiandien įvardinti tikslų Pelėdnagių gyventojų skaičių yra sunku, nes ir šio kaimo neaplenkė emigracija. Kadaise čia gyveno apie 1000 gyventojų.

„Tačiau tai buvo senokai. Šiandien iš šio skaičiaus reikėtų atimti mažiausiai ketvirtadalį, o gal netgi trečdalį“, – sakė V. Banys.

Nors šiandien kaimas ir sumažėjęs, tačiau čia iki šiol veikia pradinė mokykla. Vėliau dauguma vaikų pradeda lankyti Kėdainių Juozo Paukštelio progimnaziją.

Nors kaimas buvo patogioje vietoje, tačiau, tikėtina, daug žmonių čia negyveno, nes Pelėdnagiuose buvo labai drėgna žemė.

Tiesa, Pelėdnagius nuo Kėdainių skiria vos penki kilometrai. Pasak pašnekovo, kaimą plačiąja prasme galima laikyti Kėdainių miegamuoju rajonu.

„Ši vieta nėra tokia, kaip, pavyzdžiui, atokiau nuo miestų esantys kaimai, kur žmonės vieni kitus pažįsta, viską vieni apie kitus žino ir sunku pasislėpti. Didžioji dalis čia gyvenančių darbingo amžiaus žmonių laiką leidžia tik naktį ir savaitgaliais“, – papasakojo V. Banys.

Nemaža dalis Pelėdnagiuose gyvenančių žmonių dirba Kėdainiuose arba kituose aplinkiniuose miestuose, netgi Kaune. Pelėdnagiai yra seniūnijos centras, ilgametis jos seniūnas šiuo metu vadovauja Kėdainių miestui, o buvęs Kėdainių meras netgi gyvena pačiuose Pelėdnagiuose. Taip pat šis kaimas yra kryžkelė, iš kurios greitai galima pasiekti Šiaulius, Šeduvą, Jonavą, Ukmergę ar Kauną.

Pelėdnagiuose – jau dešimt metų

V. Banys yra gimęs Pelėdnagiuose, tačiau sulaukęs 16 metų iš jų išvyko mokytis į Kauną. Vėliau grįžo ir baigė vidurinę mokyklą, trumpai padirbėjo Melioracijos statybos valdyboje (MSV) ir vėl išvyko.

Anot jo, Pelėdnagių kaimas yra dvilypis. Nuo sovietmečio pradžios čia buvo įkurta MSV, kuri buvo viena didžiausių Lietuvoje. Tuo metu Pelėdnagius visi vadino tiesiog memesu (aut. past. turima galvoje MSV), o Pelėdnagiais buvo vadinamas atokiau esantis kaimas.

Pelėdnagiai išsiskiria savo keturaukščiais daugiabučiais, kuriuose kadaise gyveno melioratoriai.

„Šiandien buvusi MSV teritorija atrodo taip, kad jame tikrai būtų galima filmuoti apokaliptinius filmus. Didžiuliai gamykliniai plotai yra apleisti, nors kažkas juose lyg ir bando įsikurti, keletas smulkių įmonių“, – kalbėjo V. Banys.

Didžioji dalis čia gyvenančių darbingo amžiaus žmonių laiką leidžia tik naktį ir savaitgaliais.

Pasak jo, įsidarbinti pačiuose Pelėdnagiuose galimybių yra mažai. Čia veikia trys parduotuvės, keletas įmonių, degalinė, keli automobilių remonto servisai.

„Jeigu tau netyčia pasiseka, gal ir gausi čia darbo. O jeigu kažkas čia apsigyvena ir tikisi įsidarbinti, tai tikėtina, kad žmogus taip ir liks bedarbis“, – atviravo pašnekovas.

V. Banio tikinimu, Pelėdnagių daugiabučiuose gyventojų kaita yra gana didelė. Tačiau iš kitų miestų atvykę žmonės šiame kaime ilgai neužsibūna.

„Anksčiau čia atsikeldavo žmonės iš didmiesčių, kur jie nesugebėdavo išlaikyti savo butų. Tada juos parduodavo ir nusipirkdavo Pelėdnagiuose. Čia žmonės tarsi ieškodavo naujo gyvenimo. Pelėdnagiuose gyvena migruojančių gyventojų sluoksnis“, – pasakojo V. Banys.

Tai tikriausiai magiški likimo ratai, kurie vis įtraukia. Niekada neturėjau minčių čia sugrįžti, tačiau turbūt viską sudėliojo likimas.

Pasak jo, kelias kartas čia skaičiuojančių pelėdnagiškių yra vos vienas kitas. Šioje vietoje gimusių ir iki šiol gyvenančių taip pat yra mažai. Didžioji dalis yra atvykėliai, kurie kadaise dirbo MSV. Dar vienas gyventojų sluoksnis – tai jaunos šeimos iš Kėdainių ar kitų vietų, kurios įsikūrė Pelėdnagiuose ir puoselėja čia šeimos židinį.

V. Banys patikino, kad save priskirtų prie vietinių, kurie grįžo į gimtąją vietą ir čia gyvena pastaruosius dešimt metų.

„Tai tikriausiai magiški likimo ratai, kurie vis įtraukia. Niekada neturėjau minčių čia sugrįžti, tačiau turbūt viską sudėliojo likimas. Būtent darbas mane ir parvedė atgal į gimtinę. Kėdainiuose pažįstu nemažai žmonių, kurie patys negali paaiškinti, kodėl jie grįžo į savo gimimo vietą“, – sakė pašnekovas.

Taip pat skaitykite