Gyvenimas

2019.05.09 20:55

„Atradimai“: savamokslis skulptorius, kurio kieme stovi ir Johnas F. Kennedy, ir Vincas Kudirka

Socialinė dokumentika „Atradimai“, LRT.lt2019.05.09 20:55

Žmonių, neturinčių akademinio išsilavinimo, kūryboje gausu nesusipratimų ir nuoširdumo – būtent dėl to muziejininkę Juliją Račiūnaitę žavi jų menas. Savamokslis skulptorius Pranas Sederevičius sovietmečiu savo kieme nulipdė daug Lietuvos pasaulėvaizdžiui artimų simbolių, ir nors nebuvo politiškas, plaukė prieš srovę.

J. Račiūnaitė žinoma kaip leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ rašytoja, siauram draugų ratui rašomos knygos „Koplytstulpiai nuneša piramides“ autorė bei muziejininkė, dirbanti Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje.

Sužinojusi, kad socialinės dokumentikos „Atradimai“ komanda vyksta filmuoti ryškių, gigantiškų, lyg iš animacinio filmuko atėjusių P. Sederevičiaus skulptūrų, nedvejodama prisijungė. P. Sederevičiaus skulptūrų ansamblis stūkso Kudirkos Naumiestyje, jo buvusio gyvenamojo namo kieme.

„Jei jos [skulptūros] būtų mieste, galėtų paskęsti tarp daugybės kūrybinių iniciatyvų. O Kudirkos Naumiestyje atrodo gerokai įžūlesnės ir labiau kontrastuojančios su mažo miestelio įprasta rutina ir aplinka“, – kalba J. Račiūnaitė.

Ji visada žavėjosi žmonėmis su plačiais užmojais ir didelėmis idėjomis: „Ir pati, jeigu galiu sau leisti, visada renkuosi kuo didesnį formatą, jame jaučiuosi geriau. Nekenčiu miniatiūrų, P. Sederevičius man visiškai suprantamas.“

J. Račiūnaitei susižavėjimą kelia talentingai ir aktyviai žmonių, nepaveiktų akademinio išsilavinimo, kuriamas menas. Pasak jos, tokiame mene gausu nesusipratimų ir nuoširdumo. Pavyzdžiui, jeigu neįgudęs žmogus piešia žmogaus portretą, visada akis padaro neproporcingas ir ryškiausias visame veide.

„Kai pradedi pažinti žmogaus proporcijas, supranti, kad akys yra mažos razinos, tamsios ir blankios, nei kiek neryškios ir tikrai nelabai didelės. Bet per tai atsiskleidžia psichologizmas, į ką žmogus žiūri, į ką labiausiai atkreipia dėmesį stebėdamas kitą žmogų“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Tad būtent iš tokių skulptūrų, kaip P. Sederevičiaus, galima iškart suprasti, kas iš tiesų žavėjo jų kūrėją, kodėl žirgai ar konkretūs žmonės jam atrodė patrauklūs. Kalbėdama apie santykį su liaudies menu, J. Račiūnaitė tikina – jai jis mielas dėl to, kad kelia ūpą ir turi galią pralinksminti.

„Man atrodo, kad jis [P. Sederevičius] galbūt labiau linko į realizmą, norėjo atskleisti žirgų proporcijas ir didybę. Man įdomu, jeigu jis būtų galėjęs, ar būtų padaręs tuos žirgus dar realistiškesnius ir labiau proporcingus, labiau atitinkančius akademinę dvasią. Ar tai pasirinkimas, ar, jeigu būtų pajėgęs, turėjęs tam tikrus pagrindus, būtų daręs kitaip“, – sako ji.

Susidūrus su tokiu menininku, anot pašnekovės, žmogus iš šalies turi išspręsti dilemą: žiūrėdamas į savamokslio menininko kūrinį jis niekaip negali suprasti, su kuo turi reikalą – genijumi ar tiesiog entuziastu.

Taip pat skaitykite

„Ši dilema, man atrodo, ir yra didžiausia intriga, kuri verčia artėti prie tų meno kūrinių, bandyti juos išanalizuoti, suprasti, ar aš taip galėčiau, ko reikia, kad žmogus taip pasielgtų. Ar jis turi būti genijus, ar šiaip beprotis“, – kalba J. Račiūnaitė.

Sovietmečiu lipdė svarbių Lietuvai žmonių biustus

Ansamblis, kurį sudaro dvidešimt viena skulptūra – vienintelis Lietuvoje panašaus pobūdžio primityviojo liaudies meno pavyzdys. P. Sederevičių žavėjo arkliai, todėl pirmieji jo kūriniai buvo būtent jų skulptūros. Pasak miestelėnų, skulptorius, lydydamas iš cemento arklį, savo kieme kelioms dienoms įkurdindavo pasiskolintą gyvulį.

Vėliau P. Sederevičius pradėjo kurti biustus žmonių, kurie jam buvo dideli autoritetai. Taip sodyboje apsigyveno Vytautas Didysis, Vincas Kudirka, Pranas Vaičaitis, Vincas Grybas, Steponas Darius ir Stasys Girėnas, net buvęs Amerikos prezidentas Johnas F. Kennedy.

J. Račiūnaitė, palyginusi S. Dariaus ir S. Girėno biustus su atvaizdais ant 10 litų, teigia – P. Sederevičius puikiai perteikė proporcijas, sykiu jų veidams suteikė mažiau herojiško patoso ir daugiau artimo, žmogiško šypsnio.

Nors skulptorius pradėjo kurti dar prieš mirštant Stalinui, jo kieme gausybė nepriklausomos Lietuvos pasaulėvaizdžiui artimų simbolių ir net Johnas F. Kennedy nebuvo paliesti.

Pasak Kudirkos Naumiesčio bibliotekininkės Marijos Rastupkevičiūtės, P. Sederevičius buvo smulkutis, visada geros nuotaikos, labai komunikabilus, taktiškas, asketiškas ir taupus, kuklus, nesikeikė, nerūkė, nevartojo alkoholio – tiesiog puikus žmogus. Taip pat itin mylėjo vaikus – ant savo žirgų leisdavo jiems ir „pajodinėti“.

„Žirgas P. Sederevičiui buvo pats gražiausias, pats protingiausias, pats švelniausias gyvulys. Priglaudęs žirgą savo tvartelyje jį šerdavo, šukuodavo, glostydavo, netgi bučiuodavo“, – sako M.  Rastupkevičiūtė.

Anot bibliotekininkės, nulipdęs skulptūrą jis tuojau ieškodavo, kam ją parduoti, kad vėl galėtų pirkti cementą. Ji P. Sederevičių net pavadino miesto sanitaru – šis savo kūriniams iš pakelių rinkdavo įvairius akmenis ir gelžgalius.

„Jis nebuvo namisėda. Turėjo draugų ir Pažaislio vienuolyne, važiuodavo pasižiūrėti, kaip restauruojami, derinami vargonai. Už tai ir pats mokėjo bet kokį instrumentą suderinti, sutaisyti. Sutvarkytus instrumentus tiesiog padovanodavo“, – pasakoja M. Rastupkevičiūtė.

Taip pat skaitykite

Didžiausias arkys – paskutinis P. Sederevičiaus darbas. Nebaigtas, nes menininkas mirė staiga nuo insulto. Pasak bibliotekininkės, jis turbūt nujautė, kad tai bus jo paskutinis darbas.

Ne politiškas, bet plaukė prieš srovę

Kudirkos Naumiesčio dailės mokytojas Mindaugas Pauliukas P. Sederevičių vadina unikumu. Pasak jo, skulptoriaus kūriniai – meno triumfas prieš banalią realybę, turint omenyje, kada jie sukurti. „Tai nesisteminiai kūriniai: ko būtum galėjęs tikėtis iš sisteminio menininko? Kad nulipdys kokią melžėją ar šėriką. O čia archetipiniai arkliai, žymesni žmonės“, – kalba jis.

Ryškus ryšys su liaudies meno tradicija, formališkumas, monumentalumas, romaninė didybė – šiuos išskirtinius P. Sederevičiaus kūrybos bruožus vardija M. Pauliukas.

Labai įdomi menininko istorijos detalė, kad kūriniai sovietmečiu niekam neužkliuvo. Būtų užtekę vieno kerštingo ar pikto žmogaus, sako M. Rastupkevičiūtė. Tačiau toks neatsirado – visas miestelis solidarizavosi su menininku, visi į jį žiūrėjo tik teigiamai.

„P. Sederevičius buvo puikus liaudies menininkas, savamokslis su liūto širdimi. Žaisti tuo metu su tokiais dalykais... Gal tai mane ir užbūrė, kad jo menas nėra labai politiškas, bet sykiu stipriai plaukia prieš srovę, prieš banalią pilką tikrovę. Tai aktualu ir šiandien“, – mintimis dalijasi dailės mokytojas.

Menininkas ėmė kurti tik sulaukęs brandaus amžiaus. Anot M. Pauliuko, tiesiog įvyko vertybinis žmogaus virsmas.

„Dauguma žmonių nepatenkina savojo „aš“ per visą gyvenimą – jie eina su visa banda, gali labai išsiplėsti į plotį: namas, mašina, įtaka ir visa kita. Bet į gylį, kuris pažadina kaip menininką, eina sulaukę tik tam tikro amžiaus arba tam tikro brandos laikotarpio jaunystėje“, – teigia jis.

Tokie žmonės – aukščiau banalybės, nes tai mažo žmogaus didvyriškumas jo gebėjimų ribose, sako M. Pauliukas.

Plačiau apie P. Sederevičių – laidos įraše. Dokumentikos ciklas „Atradimai“ apie kitokio likimo žmones – tik LRT.lt mediatekoje kiekvieną ketvirtadienį.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Atradimai. Cementiniai Prano arkliai