Gyvenimas

2019.04.10 20:06

Vaikų psichologė: jei jūsų vaikas kandžiojasi, galbūt jis jaučiasi vienišas

Gertrūda Stripeikytė, LRT.lt2019.04.10 20:06

Daugeliui tėvų tenka spręsti dilemą, kodėl jų vaikas įkando kitam mažyliui arba pats buvo apkandžiotas. Vaikų psichologė Violeta Pilipuitienė portalui LRT.lt sako, kad vaikas kandžiotis gali pradėti dėl to, kad jaučiasi vienišas, net jei turi mylinčius tėvus. Su ja sutinka ir darželio logopedė, kuri tikina, kad svarbiausia – padėti vaikui, o ne tarpusavyje sukiršinti jo ir nukentėjusiojo tėvus.

„Su situacija, kai maži vaikai kandžiojasi, teko susidurti, kai mano vaikai lankė lopšelį – jiems buvo 2–3metai. Mano vaikas buvo tas, kuriam įkando. Ryškiai matėsi apvali įkandimo žymė ant rankos“, – LRT.lt sako dviejų vaikų mama Giedrė.

Ji teigia, kad problemą ėmėsi spręsti iš karto. „Pasikalbėjome su grupės auklėtoja, kuri paaiškino, kad vaikai nepasidalino žaislų ir taip sprendė tą konfliktą. Kadangi tai buvo vienkartinis epizodas, problemų daugiau nekilo, tačiau mūsų grupėje nuo to paties vaiko nukentėjo keli vaikai. Iš kitų mamų girdėjau, kad tai pasitaiko kone kiekvienoje darželio grupėje“, – tikina mama.

Nors šiuo atveju kandžiojimosi problema liovėsi, kai kuriems vaikams, portalui LRT.lt sako Vaiko psichologinės pagalbos centro psichologė V. Pilipuitienė, ją išspręsti sunkiau.

Pasak V. Pilipuitienės, tai, ar vaikas yra linkęs kandžiotis, priklauso nuo jo amžiaus. Su tokia ploblema dažniau susiduria tėvai, kurie augina kūdikius arba vaikus iki 3 metų, o vyresniems tai pasitaiko rečiau, nes jie išmoksta savikontrolės ir kitų būdų problemoms spręsti.

Po agresyviu elgesiu – baimės

Kai tai atsitinka pirmą kartą, tėvai būna šokiruoti ir ima klausti savęs, kodėl jų iki šiol paklusnus vaikas galėjo taip netinkamai pasielgti. „Dažnai nuskriausto vaiko tėvai skuba „skriaudėjui“ priskirti netinkamo elgesio motyvą – „jis nori neklausyti, būti svarbus“, „jam vienodai, kai kitam skauda“. Tačiau, patikėkite, vaikai nenori būti agresyvūs“, – tikina psichologė.

V. Pilipuitienė LRT.lt teigia, kad už tokio elgesio slypi gilesnės psichologinės problemos: „Dažnai vaikas, kuris kandžiojasi, jaučia liūdesį, gali būti išsigandęs arba vienišas. Aišku, tokių situacijų liudininkai man paprieštarautų, sakydami, kad „jau tikrai tuo momentu, kai vaikas kanda jis neatrodo nei liūdnas, nei išsigandęs“. Ir tai yra tiesa, neatrodo. Bet būtent po jo agresyviu elgesiu ir slepiasi vaiko baimės.“

Ji sako, kad tuo metu vaiką apima jausmas, kad jo niekas nesupranta, juo niekas nesirūpina, kad jis nereikalingas. „Jeigu įdėmiai stebėsite vaiką, būtinai įsitikinsite, kad kelias sekundes prieš jam puolant skriausti, tokio jausmo išraiška prašmėžuos vaiko veide. Vaikai gali jaustis vieniši ir izoliuoti, net ir turėdami mylinčius tėvus. Tai gali būti tam tikros situacijos, epizodai“, – įsitikinusi psichologė.

Nors dažniau su kandžiojimo problema susiduria mažesnių vaikų tėvai, toks elgesys gali pasitaikyti ir vyresniems, o tuomet verta dar labiau sunerimti.

„Toks elgesys gali įsitvirtinti, būti varginantis ir žalingas. Siekiant vyresniam vaikui padėti susitvarkyti su agresyviu elgesiu, būtina suteikti jam šiltą, saugų ryšį, kuriame jis nejaus nerimo, kad bus kritikuojamas, nesuprastas, gėdinamas. Tik tuomet vaikas atvirai parodys savo jausmus. Įsiklausymas ir supratingumas padeda išgydyti skausmą. Suaugęs gali užtikrinti saugumą ir suteikti laiko, kuris būtinas, vaikui patiriančiam baimę ir norinčiam nuo jos išsivaduoti“, – sako specialistė.

V. Pilipuitienės teigimu, priežasčių, dėl kurių vaikas kandžiojasi, gali būti įvairių. Kūdikiai kandžiotis gali dėl to, kad jiems dygsta dantys arba jie tikrina priežasties – pasekmės ryšį, nori išsiaiškinti kito reakciją į jo veiksmą.

Tačiau kandžiojimas gali būti ir būdas išreikšti savo poreikius bei norus, tokius, kaip alkis ir nuovargis. „Vaikams, kurie dar nemoka kalbėti arba kalba neaiškiai, tai gali būti būdas išreikšti savo sudėtingus jausmus, pavyzdžiui, nusivylimą, pyktį, baimę ar pasimetimą, kai jiems per daug neaiškumo“, – sako V. Pilipuitienė.

Rėkdami ant vaiko – nieko nepasieksite

Pasak vaikų psichologės, vaikui gali padėti jo tėvai ir auklėtojai: „Labai gerai kai tėvai ir auklėtojai susivienija ir kartu stebi vaiką, bando suprasti priežastį ir kuria pagalbos planą. Tėvams arba auklėtojams reikėtų sureaguoti, kai toks elgesys įvyksta pirmą kartą.“

Ji sako, kad svarbu turėti adekvačius lūkesčius vaikui – jei kandžiojasi jūsų kūdikis, jis tiesiog taip bando susipažinti su pasauliu. „Tėveliai tiesiog turėtų mokyti vaiką, ką galima kandžioti, o ko negalima. Vaikui ėmus kandžioti kitą vaiką, svarbu išlikti ramiems, švelniai sustabdyti jį ir tvirtai pasakyti: „Ne, kandžiotis negalima!“. Paaiškinti, kad kandant kitam skauda“, – pataria V. Pilipuitienė.

Specialistė tikina, kad praktikoje pasitaiko ir keistų atvejų, kai tėvai jiems įkandusiam vaikui bando kąsti atgal, tačiau to daryti griežtai nereikėtų: „Tai tas pats, kas mušant vaiką jį mokyti, kad muštis negalima. Jei taip elgsitės, vaikui atrodys, kad tai normalu, nes „net ir mama supykusi kanda“. Apskritai, reaguojant į vaiko kandžiojimąsi svarbu išlikti kiek įmanoma ramiems ir nesikarščiuoti: rėkimas ant vaiko tikrai nepadės.“

V. Pilipuitienė sako, kad į specialistus kreiptis reikėtų tuomet, jei vaiko elgesys negerėja. „Kandžiojimas yra įprastas kūdikiams ir 3–4 metų vaikams jis turėtų išnykti. Bet jeigu jūsų vaikas vyresnis ir jau išbandyti įvairūs būdai pakoreguoti vaiko elgesį, o atrodo, kad situacija tik blogėja, gali būti, kad vaikas turi rimtesnių emocinių sunkumų. Taigi, tokiu atveju ypač svarbu kreiptis pagalbos į specialistus“, – perspėja ji.

Vaikui padėti, o ne kaltinti vieniems kitus

Panevėžio lopšelio-darželio „Žvaigždutė“ logopedė metodininkė Kristina Šulskytė portalui LRT.lt sako, kad bet koks vaiko elgesio ir emocijų pokytis turi priežastis.

„Reikia aiškintis, kada vaikas pradėjo kandžiotis, kas keičiasi (keitėsi) vaiko aplinkoje, šeimoje. Vaikai dažnai nemoka išreikšti savo jausmų, todėl save, savo būseną gali reikšti kandimu, mušimusi, vyresni dar ir tyčiotis pradeda, užgaulioti žodžiais“, – sako darželyje su vaikais dirbanti specialistė.

Pasak jos, apie netinkamą vaiko elgesį jo tėvams gali pranešti ir auklėtojai, ir kitų vaikų tėvai. Kiti vaikai, sako K. Šulskytė, dažnai besikandžiojančių vaikų šalinasi, tačiau tai tik jų bandymas atkreipti į save dėmesį.

„Galbūt jis nemoka paprašyti priimti draugauti ir daro tai, kas tikrai atkreips kitų dėmesį. Jei šeimoje – gal pavydi tėvų dėmesio, kurį jie skiria broliams, seserims, o jis jaučiasi pamirštas. Tokį elgesį reikia keisti ir, žinoma, sudrausminti“, – įsitinkinusi K. Šulskytė.

 Ji teigia, kad konfliktinėse situacijose vaikai atskiriami vieni nuo kitų, o nurimus emocijoms aiškinamasi, kodėl taip nutiko.

„Būtina paaiškinti, kad kitam skauda, mokyti išsakyti žodžiais, kas jam yra: kalbėtis apie savo būseną, tegu išsipasakoja, o ne skriaudžia kitus. Reikia vaikui teikti pagalbą, o ne tėvus kiršinti vienus su kitais, arba kaltinti auklėtojas, kad neužtikrina drausmės. Vieni kitus kaltinti ima ir tėvai. Į psichologą kreiptis reikia tuomet, jei vaiko elgesys nesikeičia ir dar gal net blogėja. Reikia vaikui gilesnės pagalbos, gal net ir šeimai. Tada jau specialistas giliai aiškinasi, gal vaikas pervargsta, šeimoje netinkamas režimas, vaikas turi lėtinių, neurologinių ligų“, – sako K. Šulskytė.