Keliuose mažėja automobilių avarijų, bet sparčiai daugėja susidūrimų su gyvūnais. Mokslininkai vadina tai paradoksu – kuo geresni keliai ir kuo didesnis greitis, tuo sunkiau vairuotojams suspėti sureaguoti, į važiuojamąją dalį išbėgus laukiniam gyvūnui.
Gyvūnai neprisitaiko prie žmogaus sukurtos infrastruktūros
Gamtos tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Andrius Kučas LRT TELEVIZIJAI sako, kad gyvūnų ir automobilių susidūrimai keliuose įvyksta todėl, jog gyvūnų keliai yra daug senesni nei žmonių nutiesta infrastruktūra, o dalis gyvūnų neprisitaiko prie žmogaus sukurtos aplinkos.
„Vienos rūšys prisitaiko, o kitos rūšys turbūt nelabai. Pavyzdžiui, herpetofaunos rūšys, tai yra tam tikros varlės, jos tiesiog kaip ėjo toje vietoje, taip ir eina, ir joms nesvarbu, ar ten yra žmogaus kelias, ar ne. Tai tie susidūrimai ir vyksta būtent dėl tos infrastruktūros sankirtos“, – aiškina A. Kučas.
Gyvūnų susidūrimai su transportu vyksta ne tik keliuose, bet ir ore, vandenyje ar geležinkeliuose. Pasak pašnekovo, laivų susidūrimai su stambiais jūrų žinduoliais beveik nekontroliuojami, o ore tokių atvejų stengiamasi išvengti. Oro uostuose tam naudojamos stebėjimo priemonės, radarai, o paukščiams atbaidyti dažnai pasitelkiami vanagai.
„Su traukiniais – deja, reikia aptverti visus geležinkelius, nes traukinio nesustabdysi greitai. Bet būtina įrengti gyvūnų perėjas, vadinamuosius žaliuosius tiltus arba tunelius“, – priduria A. Kučas.
Pašnekovo duomenimis, susidūrimai keliuose vyksta su beveik 70 rūšių gyvūnų, įskaitant paukščius, žinduolius, herpetofauną. Policijos duomenimis, susidūrimų su stambiais gyvūnais per metus fiksuojama apie tūkstantį, tačiau, kaip pabrėžia pašnekovas, ne apie visus įvykius policijai pranešama.
„Tokia kuriozinė situacija, kad kelių kokybė gerėja, pačių autoįvykių mažėja, bet susidūrimų su gyvūnais daugėja. Ir jeigu prieš dešimt metų mes turėdavome apie tūkstantį [įvykių], tai dabar artėjame prie penkių tūkstančių“, – sako A. Kučas.
Susidūrimus lemia ir neužtikrinamos saugumo priemonės
Pašnekovas tokį paradoksą aiškina tuo, kad gerėjant kelių kokybei, didėja transporto greitis, tad gyvūnui išbėgus į kelią, susidūrimo išvengti tampa beveik neįmanoma. Taip pat susidūrimus lemia ir neužtikrinamos saugumo priemonės keliuose.
„Pavyzdžiui, magistraliniuose keliuose – mes juos aptveriame, nepadarome tų žaliųjų tiltų, padarome tvoreles. Tų tvorelių neprižiūrime, per jas gyvūnai bėga į kelią. Ir jie tiesiog negali ištrūkti“, – sako A. Kučas.
Pašnekovas pabrėžia, kad dažnai nežinome ir gyvūnų judėjimo. Kaip aiškina A. Kučas, dažniausiai susidūrimai įvyksta per saulėtekį, per saulėlydį, ypač dažnai – rudenį. Tai yra, jie įvyksta tuo metu, kai per kelią eina neatidūs gyvūnų jaunikliai. Pavasarį susidūrimų skaičiui įtakos daro ir ruja.
Kaip sako pašnekovas, kelio ženklas įspėja sumažinti greitį ir imtis visų priemonių, kad įvykio būtų išvengta. Tačiau priduria, kad galimybės tai padaryti visgi yra ribotos.
„Vėlgi, iki kiek mes tą greitį mažinsime? Pavyzdžiui, jeigu mes matome 14 kilometrų ruožą, dėmesys tikrai yra prarandamas. O jeigu gyvūnas iššoka, pavyzdžiui, būtent prieblandos metu į kelią, tai reagavimo laikas yra viena sekundė. [...] Jeigu gyvūnas iššoka prieš automobilį 20 metrų atstumu, tai faktiškai išvengti įvykio yra neįmanoma“, – pastebi pašnekovas.
Dairosi į radarų sistemas
Gamtos tyrimų centras sukūrė žemėlapį, atspindintį tam tikras eismo įvykių tendencijas ir karštuosius taškus. Anot pašnekovo, jis parodo, kad situacija yra dinamiška, o kelio ženklo pastatymas iš esmės klausimo nesprendžia.
„Tuo metu, kai mes pastatėme kelio ženklą, užtvėrėme kelio ruožą, tai mes faktiškai nukreipėme gyvūną į kitą kelią, kuris yra galbūt netolimas, arba tiesiog tai yra kaip užtvankos efektas, kai gyvūnai pro tvoros galus pradeda eiti į kelius. Šitas žemėlapis parodo tuos avarinius ruožus, kuriuose tikimybė susidurti su gyvūnu yra didesnė negu kitoje kelio atkarpoje“, – pasakoja pašnekovas.
A. Kučas pabrėžia, kad tokių autoįvykių statistika vis dėlto nebūtinai yra teisinga, kadangi ne visada apie susidūrimą su gyvūnu yra pranešama, tad ir į žemėlapyje matomas tendencijas reikia žiūrėti atsargiai.
„Ta problema yra žymiai platesnė ir nereikėtų tikėti tais kelio ženklais. Kelio ženklai turbūt padeda policijai nubausti vairuotojus, nes jeigu susidūrimas įvyko būtent kelio ženklo ruože, tai už tai yra baudžiama“, – sako A. Kučas.
Nors perėjos, tuneliai ar tvoros yra efektyvios priemonės, vien jų neužtenka, tikina pašnekovas. Anot jo, visi keliai, kuriuose leidžiamas didelis greitis, turėtų būti aptverti, o saugesnė, nors ir brangesnė apsaugos priemonė turėtų būti žalieji tiltai, kadangi kai kurie gyvūnai į žaliuosius tunelius eiti bijo.
Kaip sako pašnekovas, šalutiniuose keliuose fizinių barjerų reikėtų vengti, nes visų kelių apverti neįmanoma. Kaip pažymi A. Kučas, efektyvesnės priemonės būtų ne fiziniai barjerai, o įvairios radarų sistemos, kurios informuotų pačius vairuotojus.
Anot A. Kučio, Gamtos tyrimų centras ieško panašių sprendimų, dairosi į užsienio praktikas, kaip efektyviai būtų galima informuoti vairuotoją ir užkirsti kelią susidūrimui su laukiniais gyvūnais.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „Laba diena, Lietuva“ įraše.
