Pačioje Vilniaus širdyje, šalia Lukiškių aikštės ir Gedimino prospekto, slypi garsioji Kražių kolonija – vienas pirmųjų miesto mikrorajonų, statytų daugiau nei prieš šimtą metų, filantropo Juozapo Montvilos užsakymu. Nedidelis kvartalas iki šiol išlaikė senojo Vilniaus dvasią: tylūs kiemeliai, puošnūs fasadai ir namai, kurie slepia čia gyvenusios inteligentijos paslaptis. Šiandien vienas iš kolonijos perlų išgyvena tikrą atgimimą: sovietmečiu išdarkytas ir į mažus butus padalintas namas buvo atkurtas beveik nuo pamatų.

Nauja būsto savininkė verslininkė Inga Malinauskienė drauge su vyru šešerius metus stengėsi, kad griuvena virtęs architektūros perlas vėl sužibėtų. Šeimininkų dėka Kražių kolonija tapo valstybės saugomu objektu, čia restauruoti autentiški laiptai, originalūs turėklai, šimtametis parketas, lubų lipdiniai, marmurinės palangės, tačiau svarbiausia buvo ne sukurti prabangą, o išsaugoti namo charakterį ir autentiką.

Namo plotas beveik trys šimtai penkiasdešimt kvadratinių metrų, tačiau jame – vos du miegamieji. Tai to meto inteligentijos gyvenimo filosofija – vilų prabanga slypėjo ne kambarių kiekyje, o erdvėje ir šviesoje. Virtuvė čia įrengta cokolyje – taip buvo įprasta turtinguose namuose, kur maisto gamyba vykdavo atskirai nuo valgymo ir svečių priėmimo. Pirmasis aukštas – reprezentacinis: kupinas dekoro, meno, šviesos ir istorinių detalių. Antrasis - skirtas šeimininkų ramybei ir kasdienybei. O trečiajame netikėtas kontrastas – moderni ir šiuolaikiška svečių erdvė.

Nors šiame name gyvena istorija, jis visiškai pritaikytas šiandienos žmogui. Po restauruotomis lubomis paslėptos modernios vėdinimo sistemos, po autentišku parketu įrengtas grindinis šildymas, o šiuolaikinės technologijos integruotos taip subtiliai, kad lieka beveik nepastebimos. Istorinė architektūra tampa fonu šiuolaikiniam menui bei dizainui ir leidžia patirti namų, turinčių atmintį, jausmą.

Ved. Dovas Serapinas.