Dažniausiai į mišką einame ieškoti baravykų, raudonviršių ar voveraičių, o visus kitus, keistai atrodančius grybus paliekame ramybėje arba, dar blogiau, paspiriame. Šįkart „Gamtininko užrašuose“ kviečiu į visiškai netipinę ir labai keistą degustacinę ekspediciją! Parodysiu, kad miške auga ne tik įprasti grybai, bet ir tikri kulinarijos stebuklai, kurie atrodo mažų mažiausiai įtartinai, tačiau yra visiškai valgomi.
Ar drįstumėte atsikąsti grybo, kuris atrodo kaip gabalas žalios jautienos? O gal susigundytumėte juodu, į šungrybį panašiu trimitėliu, kuris iš tiesų yra artimas ir labai skanus voveraitės giminaitis? Šioje kelionėje laužysime išankstines nuostatas: paragausime žvynabudės, kuri savo skoniu primena riešutus, ir netgi rasime grybų pasaulio „moliūgą“ – didįjį kukurdvelkį, išaugantį didesnį už žmogaus galvą. Taip pat išsiaiškinsime, ar tikrai verta tikėti liaudies medicinos mitais apie smarve garsėjančią poniabudę.
Perspėju – nors laidoje ragausiu šiuos grybus tiesiai iš miško, to daryti patiems griežtai nerekomenduoju! Grybauti reikia tik šimtu procentų pažįstant tai, ką dedate į krepšį. Tačiau kviečiu pasivaikščioti po mišką kartu ir atrasti, kokios neįtikėtinos formos, spalvos ir kvapai slepiasi po samanomis ir ant medžių kamienų. Pasiruoškite – jūsų požiūris į grybus pasikeis amžiams!

Ved. Marius Čepulis.