Apie lietuviškus žaidimus, kurie anaiptol buvo skirti ne laisvalaikiui užimti, o burti bendruomenę, paruošti jaunus žmones jų būsimosioms socialinėms rolėms, pamatyti ir išskirti lyderius iš viso būrio, mokyti deramo elgesio ar ugdyti drąsą, miklumą ir sumanumą, laidoje pasakojama neatsitiktinai. Šiandien, kai kiemuose jau nebepamatysi būriais lakstančių vaikų ar sniego tvirtovių, gal šis pasakojimas taps įkvėpimu tėvams, auklėtojams ir mokytojams atsigręžti į tai, ką jau esame sukaupę savo etnografijos lobyne.