Sunku būtų rasti Lietuvoje šeimą, kuri vienaip ar kitaip nebūtų susidūrusi su priklausomybės ligomis, nes jos paliečia ne tik sergančius žmones, bet ir jų artimuosius.

Ar įmanoma išlipti iš tos duobės? Gelbėti priklausomą žmogų ar gelbėtis pačiam?

„Priklausomi žmonės yra baisūs žmonės“, – tiesiai rėžia rašytojas Audrius Skačkauskas. Jis turėjo tris priklausomybes – nuo lošimų, alkoholio ir narkotikų. 15 metų Audrius nenorėjo pripažinti, kad turi problemų, tikėjo, kad panorėjęs bet kurią akimirką gali liautis. Bet galiausiai suprato pasiekęs dugną: „Aš gėriau ir verkiau. Nenorėjau gerti, bet nežinojau, kaip sustoti.“

Jo žmona Aušra Skačkauskienė puikiai žino, ką reiškia gyventi su priklausomais žmonėmis – visi trys jos vyrai turėjo bėdų su alkoholiu. „Išgyvenau visus kopriklausomo žmogaus jausmus: pyktį, bejėgiškumą, kaltę, – atvirauja ji. – Kaltinau save, kodėl vis pasirenku tokius vyrus? Ką darau ne taip, kad gyvendami su manimi jie ne gerėja, bet vis labiau grimzta į dugną.“

„Mes, artimieji, nesame atsakingi už ligą, bet tai nereiškia, kad negalime padėti“, – sako priklausomybės ligų konsultantė Gabija Vitkevičiūtė. Ji pati turi skaudžios patirties, ką reiškia gyventi su priklausomybe sergančia mama.

Bet ką turėtume daryti? Bartis, verkti, kelti ultimatumus, slėpti alkoholį? Ar atsitraukti ir leisti priklausomam žmogui pasiekti dugną, nuo kurio jis galbūt atsispirs, o gal ir ne? Kokie pagalbos būdai padeda, o kokie tik kenkia? Kaip atpažinti, kad žalingas įprotis jau virto liga?

Atsakymus į šiuos ir kitus skausmingus klausimus išgirsite „Gero gyvenimo receptų“ laidoje.

Ved. Beata Nicholson.