Po odzyskaniu niepodległości w 1918 roku Litwa i Polska stanęły przed wyzwaniem stworzenia armii zdolnej do obrony swojej suwerenności. Zadanie to okazało się trudne – Wojsko Polskie stworzyli oficerowie z doświadczeniem w armiach zaborczych, co prowadziło do licznych konfliktów wewnętrznych w polskich siłach zbrojnych. Natomiast na Litwie doszło do napięcia między dawnymi carskimi oficerami a nowym pokoleniem wojskowych, którzy kształcili się już w niepodległej Litwie. Dodatkowo armie obu krajów zmagały się z dezercją i niedożywieniem. O tym, jak te wyzwania wpłynęły na litewskie wojsko, które w 1940 roku nie zdało ważnego egzaminu, opowiadają dr Algimantas Kasparavičius i dr Remigiusz Kasprzycki.

Red. Antoni Radczenko.

Kariuomenės vaidmuo tarpukario Lietuvos ir Lenkijos istorijoje

Atgavus 1918 m. savo nepriklausomybę, Lietuva ir Lenkija susidūrė su iššūkiu sukurti kariuomenę, galinčią apginti savo suverenitetą. Tačiau ši užduotis pasirodė esą gan sunki. Mat Lenkijos kariuomenę kūrė karininkai, turintys patirties okupacinėse armijose, dėl ko Lenkijos ginkluotose pajėgose kilo daugybė vidinių konfliktų. Tuo tarpu Lietuvoje tvyrojo įtampa tarp buvusių carinių ir naujos kartos karininkų, gavusių karinį išsilavinimą jau nepriklausomoje Lietuvoje. Maža to, abiejų šalių kariuomenės kovojo su dezertyravimu ir netinkama mityba. Apie tai, kaip šie iššūkiai paveikė Lietuvos kariuomenę, 1940 metais neišlaikiusią svarbaus egzamino, pasakoja dr. Algimantas Kasparavičius ir dr. Remigiuszas Kasprzyckis.

Red. Antoni Radčenko.