Kaune, daugiabučio namo pirmame aukšte veikianti „Carito“ valgykla kai kuriems kauniečiams yra išsigelbėjimas ne tik nuo bado, bet ir šalčio. Daugelio pietautojų akys liūdnos – kiekvienas su sava bėda ar teisybe. Bet visi patenkinti gavę nors truputėlį žmogiškumo ir dėmesio. Kai kurie net ir bando dirbti, bet supratę, kad neteks pašalpos, meta darbą. „Aš gaunu ne pensiją o stipendiją – nuo žodžio stipti“, – karčiai juokauja viena iš valgyklos lankytojų. „Kai anksčiau dirbau restorane, neįsivaizdavau, kad yra žmonių, kurie neturi kur miegoti ar ką valgyti. O dabar, kai atsiguliu šiltoje lovoje, pagalvoju, jog kažkuris iš valgyklos lankytojų miega po balkonu, kitas guli laiptinėje“, – pasakoja virėja Rita.

„7 Kauno dienų“ pokalbyje – 70-metis kaunietis, nusprendęs padirbėti pavežėju. Kaip pats Viktoras sako, norėjo prisidurti prie pensijos, o liko skoloje. Viktoro vairavimo stažas beveik 50 metų. Jis pasirinko populiariausią pavežėjimo platformą – įmonę, registruotą Estijoje. Po dvejų metų darbo paaiškėjo, kad Viktoras liko skoloje. „Prašiau Mokesčių inspekcijos: pasodinkite mane į kalėjimą. Aš geriau atsėdėsiu už tą sumą“, – iš gautos pensijos grąžinantis skolas kalba Viktoras.

Kaunas garsėja ne tik legendine spurgine, bet ir tautodailininkų meka – „Saulute“. Anksčiau, norint patekti į šį tautodailės saloną, reikėdavo įsigyti bilietą, kaip į muziejų. Į „Saulutę“ užsukantys užsieniečiai pastebi: čia vienoje vietoje galima atrasti visą Lietuvą. Tai vieta, kur nerasi kičo, kiniškų prekių, o tik tautodailininkų darbus. „Ateinu ne kaip į darbą, bet į šeimą. Vaikai užaugę čia, anūkai taip pat. Kai tiek metų pradirbi, perdegusi lemputė „Saulutėje“ ar namuose rūpi vienodai“, – kalba ne vieną dešimtmetį salone dirbusi buhalterė Loreta. „Tačiau kai kreipėmės paramos į savivaldybę, atsakymas buvo toks: kam jūs įdomūs? Gal tik patys sau“, – pasakoja Loreta.