Pasak Užimtumo tarnybos darbuotojų, jaunimo nedarbas įgauna naujų atspalvių: auga nauja pasimetusi karta, kurioje naudojimasis valstybės pašalpomis tampa norma. Neradę svajonių darbo, jaunuoliai kritiškai vertina darbdavius ir siūlomą atlyginimą – kadangi neturi jokių finansinių ar šeimyninių įsipareigojimų, jiems pakanka bedarbio išmokos. „Didžiausias prioritetas – lankstumas. Jeigu jo nėra, automatiškai darbo nesuderinsi su savo studijomis. Jaunimas vėliau supranta ir savo, kaip darbuotojo, teises”, – kalba studentas Titas. Ar tai – jaunuolių išrankumas, o gal vegetavimas visų mūsų sąskaita?

Kaišiadorys – ne tik pusiaukelė tarp Vilniaus ir Kauno. „7 Kauno dienų“ pokalbyje – Kaišiadorių Lietuvos kultūros sostinės vadovė Lina Brazionienė. „Mokslas yra mūsų protui, o menas, kad paliestų mūsų dvasią“, – kalba Kaišiadorių kultūros centro direktorė. Kaip Kaišiadorys atnaujino seną traukinių stotį ir ko palinkėtų visiems būsimiems Lietuvos kultūros sostinės miestams? Kultūros sostinėje Kaišiadoryse buvo pasiektas ne vienas rekordas. Vienas jų – masinis grojimas gitaromis, kuomet vienu metu maestro Vytauto Kernagio dainą „Mūsų dienos kaip šventė“ atliko beveik 300 muzikantų iš visos Lietuvos.

Kviečiame pasivaikščioti po žeme – Kauno Mykolo Arkangelo bažnyčios, arba kitaip – Soboro, tuneliais. Čia iki šiol veikia aklųjų pojūčių ekspozicija, sukurta KTU studentų, skulptoriaus Roberto Antinio ir architekto Lino Tuleikio. „Norėjau tapti neregiu, kuris praregi. Kiekvienas priartėjimas prie neregio yra naudingas ir prasmingas. Nematantis žmogus kartais geriau mato už matantį“, – kalba skulptorius. „Pradedi kitaip vertinti savo ausis, uoslę, pirštų galus, savo pojūčius. Po penkiolikos minučių, praleistų aklinos tamsos tunelyje, visai kitaip pradedi suvokti pasaulį”, – pasakoja buvęs KTU SA prezidentas, idėjos autorius Vilius Sekevičius.