„Kiekvienam patarčiau įsigyti šunį. Buvau aršus, „naglas“, o dabar verkiu dėl jorkšiuko“, – sako Artūras Ulickas, 8-erius metus auginantis ir be galo mylintis Arčį – Jorkšyro terjerą, kuris, nugyvenęs įspūdingus metus, dabar labai sunkiai serga ir galbūt skaičiuoja jau paskutinius mėnesius.

Šuniukas Arčis – tikrų tikriausia žvaigždė. Jis turi savo interneto puslapį, socialiniuose tinkluose jo gyvenimą stebi šimtai tūkstančių gerbėjų iš viso pasaulio, siunčia jam įvairiausias dovanas.

„Aš tai niekam neįdomus“, – juokiasi Artūras, pripažįstantis, kad tai jis gyvena Arčio šešėlyje, nes gatvėje sutikti žmonės puola prie šuns, o šeimininko kartais net nepastebi.

Artūras pasakoja, kad jeigu žmonės atpažįsta Arčį, leidžia jam būti kavinėse, nors įprastai šunų nepageidauja. Arčiui sudaromos ir išskirtinės sąlygos keliaujant lėktuvu – jam orlaivių palydovai leidžia sėdėti ant šeimininko kelių, o ne lindėti po sėdyne, kaip tai numato taisyklės.

Arčis Artūro gyvenime atsirado labai netikėtai. Prieš 8-erius metus tuometė jo žmona į Norvegiją iš Lietuvos ėmė ir atsiskraidino šuniuką. Artūras pasakoja, kad iš pradžių nemėgo Arčio.

„Meilė, va kas nutiko. Be proto įsimylėjau iš tikrųjų. Tiesiog prisirišau tiek, kad nebegaliu be jo“, – sako 36-erių šeimininkas.

Po 17 metų emigracijoje prieš porą metų Artūras su Arčiu grįžo Lietuvą gydytis, nes šuo susirgo demencija.

„Likau Lietuvoje, palikau viską Norvegijoje. Kaip stovi mašina du metus, rūdija ir pūna, taip ir stovi. Kaip buvo namai, taip ir tebėra“, – pasakoja.

Šiuo skaudžiu laikotarpiu Artūro gyvenime atsirado Andželika – Arčio gerbėja, kuri labai įsiliejo į jųdviejų gyvenimą. Artūras atviras – Andželika jam ne tik tvirta emocinė parama, bet ir didžiulė pagalba prižiūrint sunkiai sergantį ir jau beveik apakusį šunį.

„Aš nežinau, ar kita moteris būtų su manim išlikusi. Ji žino, kad Arčis man pirmoje vietoje, o paskui jau man visi kiti. Ir aš nežinau, kokia moteris tai suvoktų ir suprastų“, – nuoširdžiai savo sužadėtinei dėkoja Artūras Ulickas.

„Nepaprasti žmonės“ – laida apie žmones, be kurių Lietuva būtų kitokia. Čia kalba mažai žinomi, dažnai antrame plane liekantys žmonės, kurių istorijas būtina išgirsti, nes jiems rūpi.

Ved. Edvardas Kubilius.