Žmogus, nukentėjęs nuo nusikaltimo, susiduria su traumine patirtimi, dažnai paliečiančia ir jo ar jos artimuosius. Dauguma iš mūsų, net jei niekada nesusidūrėme su nusikaltimu, pažįstame nors vieną tai patyrusį žmogų. Priklausomai nuo individualių aplinkybių ir patirto nusikaltimo pobūdžio nuo nusikaltimų nukentėję asmenys gali turėti skirtingus poreikius: būti išklausytiems, teisingumo, informacijos, sveikatos priežiūros, psichologinės paramos ir kita. Dalį šių poreikių gali užtikrinti tik teisėsaugos institucijos ir teismai, bet didelė svarba tenka ir pagalbos tarnyboms. Pagal Nusikaltimų aukų teisių direktyvą teisė į individualiu požiūriu grindžiamą pagalbą, apimančią informacijos teikimą ir konsultavimą, psichologinę, emocinę ir praktinę pagalbą, yra viena pamatinių teisių. 2023 m. duomenimis, Lietuvoje pagalbą nukentėjusiems asmenims teikia 25 akredituotos organizacijos. Taip pat egzistuoja platus vadinamųjų „pirmojo kontakto institucijų“ (švietimo, sveikatos priežiūros įstaigų ir kt.) tinklas. Vis dėlto, kyla klausimas, kokiu mastu teisės aktuose įtvirtinti pagalbos nusikaltimų aukoms standartai užtikrinami praktikoje? Kokios pagalbos gali tikėtis nusikaltimų aukos? Su kokiais iššūkiais susiduriama ir ką reikia keisti?

Dalyviai:

Dr. Erika Leonaitė, LR Seimo kontrolierė, LR Seimo kontrolierių įstaigos vadovė

Dr. Edita Žiobienė, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė

Dr. Andrius Navickas, LR Seimo narys, Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas, Žmogaus teisių komiteto narys

Vilma Augienė, Socialinių reikalų ir darbo viceministrė

Ernesta Butkuvienė, Specializuotos pagalbos tarnybų asociacijos vadovė, asociacijos „Kauno moterų linija” pirmininkė

Moderuoja: Edvardas Kubilius – LRT žurnalistas, laidų vedėjas, Vilniaus universiteto dėstytojas.