Vienas ryškiausių Kauno simbolių – Žygimanto Augusto laikų Rotušė

Vienas ryškiausių Kauno savivaldos simbolių – senamiesčio Rotušė, pradėta statyti XVI amžiaus viduryje – gotikinė vieno aukšto su nedideliu bokšteliu. Paskutinė rekonstrukcija vyko maždaug prieš 50 metų – įgyvendinus architekto Žibarto Simanavičiaus projektą Kauno rotušė tapo santuokų rūmais. Šiandien čia vyksta kapitalinė pastato rekonstrukcija.

„Rotušėje negailestingai buvo sunaikinti XVII -XVIII a. architektūriniai elementai ir atidengtas XVI a. laikotarpis kaip Lietuviškos valstybės identiteto įtvirtinimas“, – pasakoja architektė ir paveldo specialistė Loreta Janušaitienė.

Po rekonstrukcijos Nacionalinis kultūros paminklas bus prieinamas ir neįgaliesiems. Čia bus įrengtas liftas. Pagal Vilniaus architektų studijos perengtą projektą Rotušė taps išskirtinai vieša Kauno erdve.

Biodujų perspektyvos: kokie miestai lyderiauja ir ar namų sąlygomis galima prikaupti metano dujų?

Keliaujame į Energetikos ir biotechnologijų inžinerijos instituto laboratoriją VDU Žemės ūkio akademijos miestelyje. Pasak profesoriaus Kęstučio Navicko, biodujų gamyba ne tik teikia energijos, bet ir padeda tvarkyti aplinką, – organinės medžiagos paverčiamos degiomis dujomis. Danai tokiu būdu pasigamina net 4-dalį reikalingų dujų.

„Politikai gana vangiai žiūri į biodujų, biometano gamybą, aš nesakau, kad jie piktybiškai tai daro, galbūt dėl to, kad nelabai supranta, kokia perspektyva“, – apie žemės ūkio potencialą kalba VDU žemės ūkio akademijos profesorius prof. dr. Kęstutis Navickas.

O ar namų sąlygomis galima prikaupti metano dujų? „Jeigu sugebėtume surinkti morkų liekanas, bulvių lupenas ir visa tai patalpintume į uždarą patalpą su bakterijomis, tai bakterijos atliekas paverstų dujomis“, – pasakoja VDU žemės ūkio akademijos profesorius. Lietuvoje kol kas pastatyta tik 40 biodujų jėgainių. Sužinokime, kokie miestai šioje srityje lyderiauja.

„Prisiglaudžiau prie seno medžio“ – antropologės iš JAV sugrįžimas į prosenelių gimtinę Gataučių kaime

Iš JAV vakarinės pakrantės atvykusi antropologė prof. Eunice L. Blavascunas – knygos apie Belovežo girią autorė, apie miškininkystę ir ekologiją skaito paskaitas ir Lietuvos studentams. Kaune mokslininkė lankosi pirmą kartą. Keliaujame į VDU Botanikos sodą.

„Mano knyga ne tik apie tai – saugoti ar ne Belovežo girią, tai daug sudėtingesnis antropologinis tyrimas, apie žmonių santykį su komunistine ir valstietiška praeitimi, posovietinį laiką“,– pasakoja antropologijos ir aplinkos studijų profesorė.

„Mano šeimoje susimaišę įvairios Rytų Europos tautos, tai rodo pavardės: Blavaščiūnas, Karašuk, Visocki, Podolski. Aš visada žinojau, kad turiu šių kraštų paveldo, bet daug kas buvo užmiršta“,– sako E. L. Blavascunas.

Eunice prosenelė Agota Podolskytė Blavasčiūnienė iš Gataučių kaimo Pakruojo rajone, prosenelis Bartolomėjus Blavasčiūnas XX a. pradžioje emigravo į Mičiganą. Šį pavasarį Eunice apsilankė savo prosenelių gimtinėje Gataučių kaime. „Aš prisiglaudžiau prie seno medžio, kuris augo, kai čia gyveno mano promočiutė. Niekada nemaniau, kad mano šaknys bus tokios svarbios“,– pasakoja Eunice.