Kinija ilgai didžiavosi nulinio COVID-19 politika. Ir dėl to, kad oficialus mirčių skaičius nuo pandemijos pradžios perpus mažesnis negu Lietuvoje. Ir to, kad pasauliui parodė, kaip komunistinis valdymas pranoksta vakarietiškąjį chaosą. Bet, kai pasaulis susigyveno su pandemija, Kinija liko vienintelė, problemą sprendžianti masiškai testuodama ir uždarydama gyventojus. Antai pavasarį dviem mėnesiams uždarytas 25 milijonų Šanchajus. Bet pyktis sprogo, kai Urumčio mieste sudegė dešimt žmonių, uždarytų karantinui.

Per dešimtis miestų ir universitetų prieš savaitę nusirito nematyti protestai – maži, bet drąsūs, net su skanduotėmis prieš partiją ir jos vienvaldį lyderį Xi Jinpingą. Ilgai jie netruko, bet ir valdžia stulbinamai atsitraukė, net jei kaltino ne Xi politiką, o pernelyg uolų jos vykdymą. Naikinami ribojimai, laisvinamos taisyklės, nebegąsdinama viruso grėsme, atnaujinamas skiepijimo vajus. Bet neaišku, ar tai grąžins ramybę, ir ar nekils protrūkių, kai mirs daug žmonių, o ekonomiką teks dar tvirčiau uždaryti.