Yra toks keistas medicinos įstaigos pavadinimas hospisas – jis asocijuojasi su viduramžių hospitaljierų ordinu ar tarptautiniu hospitalio terminu. Toks yra ir Vilniuje, jį daugiau nei prieš dešimtmetį įkūrė vienuolė Michaela Rak. Tai namai, į kuriuos atvykstama atsisveikinti su pasauliu, lengvai ir be skausmo. Kai jame atsiduria senjorai, apima palengvėjimas – gaus tinkamą paskutinę pagalbą, bet vienas korpusas skirtas ir vaikams. Kaip susitaikyti su neišvengiamybe artimiesiems? Kokios paskatos jame dirbti atveda gydytojus, slauges? Kodėl niekada netrūksta savanorių? Prieš iškeliavusių artimųjų lankymo laiką prisijaukinkime neišvengiamybę ir dėkingomis akimis pažvelkime į tuos, kurie gerai sutepa vyrius, kad anapusybės durys atsivertų lengvai.
Kitos nuorodos: