Polovinskas-Budrys: prisidėjo atgaunant Klaipėdos kraštą, tačiau vertinamas nevienodai

Kitais metais minėsime Klaipėdos krašto prišliejimo prie Lietuvos 100-metį. Šis įvykis būtų neįmanomas be Lietuvos saugumo pareigūno Jono Polovinsko-Budrio veiklos. Kaip pažymėsime šią datą – patriotiškai, atsispirdami į tuomečius, o ir dabartinius Lietuvos interesus, ar politkorektiškai – atsižvelgiant į tarptautines aktualijas? Schemos, kaip įvyko krašto prišliejimas, nenaujos ir universalios visam pasauliui. Pirmiausia – tai istoriškai etninės žemės, o, kai Vokietija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą, Klaipėda galėjo tapti arba mūsų, arba laisvuoju miestu perpus su Lenkija, tuometiniais mūsų priešais.

Hospiso slaugytoja: apie mirtį su pacientais nekalbame ir atsisveikiname tik iki rytojaus

Yra toks keistas medicinos įstaigos pavadinimas hospisas – jis asocijuojasi su viduramžių hospitaljierų ordinu ar tarptautiniu hospitalio terminu. Toks yra ir Vilniuje, jį daugiau nei prieš dešimtmetį įkūrė vienuolė Michaela Rak. Tai namai, į kuriuos atvykstama atsisveikinti su pasauliu, lengvai ir be skausmo. Kai jame atsiduria senjorai, apima palengvėjimas – gaus tinkamą paskutinę pagalbą, bet vienas korpusas skirtas ir vaikams. Kaip susitaikyti su neišvengiamybe artimiesiems? Kokios paskatos jame dirbti atveda gydytojus, slauges? Kodėl niekada netrūksta savanorių? Prieš iškeliavusių artimųjų lankymo laiką prisijaukinkime neišvengiamybę ir dėkingomis akimis pažvelkime į tuos, kurie gerai sutepa vyrius, kad anapusybės durys atsivertų lengvai.

Kauno rajonai „Argentinka“ ir „Brazilka“: spalvingi gyventojai, skurdas ir savita kalba

Šiandien ryškiai ir sparčiai modernėjantis Kaunas pats save atranda iš naujo ir tuos seniai pamirštus dalykus noriai demonstruoja sau ir pasauliui. Vienas tokių yra du buvę egzotiškais rajonai, Argentinka ir Brazilka, išsidėstę stačiuose šlaituose su puikia Neries panorama. Dar neseniai šie rajonai sieti su skurdžiausiai gyvenusiais miestelėnais – darbininkais ir bedarbiais, o pavadinimas klaidingai sietas su neva sugrįžusiais iš Lotynų Amerikos tautiečiais. Ši versija neteisinga, nes sovietų suklaidintų repatriantų banga plūstelėjo 6-ajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje, o tuomet Brazilkinės favelos jau palengva imtos griauti. Šiandien liko tik prisiminimai apie spalvingus šių gatvelių gyventojus, specifinį charakterį ir net savitą kalbą, vadintą „antekų“ kalba. Pasakojimo apie Brazilką ir Argentinką būtų neįmanoma parengti be neseno muziejininkų atradimo – Antano Ingelevičiaus fotografijų.

Ved. Saulius Pilinkus.