Jie – iš Ukrainos, tačiau šiuo metu gyvena Kaune ir yra praktiškai neišskiriami, nes tėtis apsiėmė didžiąją dalį darbų, susijusių su sūnaus priežiūra ir ugdymu. Vieną dieną visas viltis ir planus sužlugdė karas, o vaikų darželį mažasis Saško buvo priverstas iškeisti į rūsį. Oleksandro žmona primygtinai prašė evakuotis. Karas išmokė vyrą neatidėlioti gyvenimo vėlesniam laikui, susirasti mažų gyvenimiškų džiaugsmų ir jais džiaugtis.

Su pačiais įvairiausiais klausimais ukrainiečiai į savo šalies konsulatą Vilniuje kreipiasi kasdien. Ir kasdien laukia eilėje. Mat čia priimami ir jau rezervavę laiką internetu, ir tie, kurie eilėje stovi tiesiog už durų. Ukrainos konsulas Lietuvoje pripažįsta, kad darbo dabar daugiau, nei įmanoma nudirbti. Ukrainiečiams plūstetėljus į Lietuvą, vien internetu registracija jau užpildyta iki balandžio pabaigos, o net ir užsisakius pasą, jo reikia palaukti kelis mėnesius.

Informacijos centras, padedantis žuvusiųjų artimiesiems surasti jų artimųjų, gyvenusių Bučoje ir kaimyninių bendruomenių teritorijoje, kūnus. Čia ateina žmonės, kurie ilgai ieškojo kūnų. Pagrindinė mūsų misija – laimėti, išlikti, įtvirtinti savo valstybės sieną.