Buvę kauniečiai, dizainą studijavusi, bet niekada pagal specialybę nedirbusi Eglė ir telekomunikacijų specialistas Julius Jurkšai šiandien gyvena kaime. Mokyklos suole Eglė svajojo, kad turės savo žirgą ir ūkį. Ir prieš penkerius metus svajonė išsipildė – palikę tėvus ir draugus mieste, jie atsikraustė į Ąžuolų Būdą, maždaug 50 kilometrų nuo Kauno. Ir nesigailėjo – vaikai gali pažinti gyvūnus ne tik iš paveikslėlių. Eglės rytas prasideda nuo dėmesio sau – kavos lauko terasoje. Išleidusi vyrą darbuotis į Kauną, o vaikus į mokyklą ir darželį, pati skuba prie gyvulių. Labiausiai jos laukia Cukrė ir Vata – į cukraus vatą panašios avys.

Naminių gyvulių ūkis prasidėjo nuo Olandų šiltakraujų veislės sportinio žirgo Urijoso, kuriam jau 21-ieni. Metus lyginant su žmogaus amžiumi, žirgui jau 60. Aptvare jam kompaniją palaiko ponis, kuriuo mielai jodinėja vaikai. Jo šeimininkas išvažiavo į užsienį ir neturėjo kur jo palikti. Kadangi Eglė dirbo ir „Penktojoje kojoje“ – gelbstint beglobius gyvūnus – ūkyje atsirado ir ožiai. Prasidėjus karui Ukrainoje šeima norėjo prisidėti ir apgyvendino iš Dnipro srities atvykusią Veroniką su sūnumi Ivanu. Netoli sodybos – karinis poligonas, kuriame vykstančios pratybos labai gąsdindavo ukrainietę Veroniką, bet dabar jau ramiau. Darbų – be pabaigos. Todėl Veronikos pagalba – praverčia: kartu šeria gyvulius ar prižiūri vaikus. Taip ne tik lengviau, bet ir smagiau. „Čia planai – nesibaigiantys, nežinau, ar išvis čia įmonoma reali pabaiga“ , – apie ūkio planus juokauja šeimininkė Eglė.