Karas Ukrainoje – lyderystės išbandymas Vakarų šalių vadovams. Jau ne vienas Vakarų politikas yra pripažinęs, kad per mažai klausėsi, ką kalbėjo Rytų Europos valstybių politikai, turėję artimos patirties su Ukraina. Klaida buvo negirdėti tokių pastabų 2008-aisiais, kai Rusija išprovokavo konfliktą Sakartvele, 2014-aisiais, kai Rusija aneksavo Krymą. Vakarai susitaikė su Rusijos veiksmais ir vis kartojo, kad su Rusija reikia ne kariauti, o bendrauti. Kai Rusija ilgokai grasinusi ir telkusi armiją prie Ukrainos galop ją užpuolė, Vakarai iki tol tik stebėjo jos veiksmus ir vienas per kitą bandę kalbėti su Putinu, regis, atsikvošėjo – radosi seniai buvusi vienybė, bendras atsakas į Putino veiksmus. Bet ar tikrai Vakarų šalys padaro viską, kad karas Ukrainoje būtų sustabdytas? Ar pripažinusios, jog pavėlavo įvertinti Rytų Europos šalių nuomonę apie Rusijos agresiją, įsiklausys į ją ateityje?

Apie tai diskutavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė, Mykolo Romierio universiteto politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas, prezidento vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė, Užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems pavedimams Linas Linkevičius, diplomatas, ambasadorius Ukrainoje 2010-2014 metais Petras Vaitiekūnas ir Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė.

Ved. Nemira Pumprickaitė.