Dėl meningokoko pirštų netekusi Aurelija savo išgyjimą vadina stebuklu ir išlieka pozityvi: tokios šios ligos pasekmės yra mažos

Aurelija buvo 18-os, vos studijas universitete pradėjusi, teises išsilaikiusi, didelių svajonių turinti mergina, kai netikėtai smogė meningokoko infekcija, pakeitusi gyvenimą iš esmės. Daugiau nei savaitę mergina išbuvo dirbtinėje komoje, o medikai vilčių išgyventi daug nežadėjo. Apie tokią ligą nebuvo girdėjusi, todėl nesuvokė situacijos rimtumo. Dėl infekcijos amputuotos dešinės rankos ir kojos pirštai. Kentė didžiulį skausmą ir perrišinėjant žaizdas nesulaikydavo ašarų. Galvojo, kad ranką teks slėpti visą likusį gyvenimą. Ligos pasekmės pakeitė kasdienybę – reikėjo nuolatinės aplinkinių pagalbos. Negalėjo pati vaikščioti, praustis, valgyti. Tai kėlė labai daug fizinių nepatogumų ir emocinių kančių. Po ligos buvo sunku grįžti į įprastą gyvenimą. Greitai pavargdavo, jautėsi neįgali, stora ir negraži. Prie sunkumų prisidėjo ir tėvų skyrybos. Šiandien mergina džiaugiasi kiekviena diena, savo išgyjimą vadina stebuklu, nuolat prisimena, kad jos šioje žemėje galėjo ir nebebūti, o kitas merginas mokina pamilti save, keičiant ne savo kūną, o požiūrį į jį.

Jei jaučiatės užmaršūs ir neproduktyvūs, jums gali būti „smegenų rūkas“: jo atsikratymui Unikauskas siūlo 3 savaičių planą

Kodėl atsiranda „smegenų rūkas“? Jei kreipėtės į gydytoją, jus tyrė ir nustatė, kad fiziškai esate sveikas, vadinasi, problema slypi kasdieniuose įpročiuose. Valgome nesveiką maistą, didžiąją laiko dalį praleidžiame sėdėdami prie kompiuterio ar televizoriaus, o grįžę namo jaučiamės išsunkti ir kupini streso. Galiausiai ieškome greitų išeičių, o tai formuoja dar blogesnius įpročius: kava, nuotaiką gerinantys antidepresantai, stimuliantai ar maisto papildai, alkoholis. Galvojame, kad mums tai padeda, bet tai – tik iliuzija. Tai formuoja „smegenų rūką“. Jaučiamės užmaršūs, pavargę, niekam nereikalingi.

Ved. Jurgita Plisienė, Alvydas Unikauskas, Liepa Norkevičienė.