Virginijus Kinčinaitis gimė 1965 m. kovo 24 d. Šiauliuose – Lietuvos dailės teoretikas, kritikas, laidos „Kur važiuojam?“ vedėjos Nomedos Marčėnaitės pakviestas pasivažinėti personalinės parodos atidarymo dieną, truputį nustebo. Tačiau suprato, kad tarp laidos filmavimo ir parodos Vilniaus miesto rotušėje atidarymo liks pakankamai laiko, todėl mielai sutiko trumpam leistis į keliones mylimo miesto gatvėmis su laidos vedėja, kelionę nuspalvindamas asmeninėmis reminescensijomis.

„Mes gimėme tais pačiais metais. Baigėme tą pačią Vilniaus dailės akademiją, bet pasvarstęs apie keramikos studijas, Virginijus Kinčinaitis pasirinko menotyros specialybę, nes keramikams, kaip žinia, tenka su moliu dirbti, o molio savo kaime jau buvo matęs. Taip jau nutiko, kad tame pat akademijos studentų bendrabutyje tapome kaimynais, tai galima sakyti, kad ir giminėmis visam likusiam gyvenimui, su kuriais nesimačius mėnesiais ar metais, susitikę kalbatės nuo ten, kur aną sykį baigėte. O dar kai priklausai vienam socialiniam burbului, tai net nesimatydamas gali sekti draugų gyvenimus, veiklą ir palaikyti ryšį. Pasivažinėjome su Virgiu po Vilnių ir jo apylinkes, o nuvažiavome iki jo vaikystės namų, kad sužinočiau, jog iki mūsų pažinties, toje lemtingoje kelionėje į sostinę, pakeliui nutiko daug nuotykių ir ne vienas atsitiktinumas”, – teigia laidos vedėja Nomeda Marčėnaitė.

Vaikystę praleidęs gyvenvietėje tarp Tyrulių pelkių ir Rėkyvos ežero Virginijus Kinčinaitis prisimena, kad anksti suvoktas geresnio gyvenimo ir aplinkos ilgesys jį persekiojęs nuo pat jauno amžiaus. Namuose surastą mechaniko žinyną perskaitė pirmiausia, vėliau radęs perskaitė dar vieną knygą – „Mikaldos pranašavimus“. Ten aptiktą įsimintiną iliustraciją nutaręs perkelti ant kambario sienos, sulaukė tėvo kritikos. Nors piešinį ant sienos tėvas leido palikti, tačiau būsimo menininko, kultūros teoretiko ir meno kritiko kompetencijomis stipriai suabejojo. Juolab, kad mokykloje, kaip prisipažįsta V. Kinčinaitis, jam nelabai sekėsi, mokytojai neramų jaunuolį dažnai palikdavę vasaros pataisoms. Todėl profesinėje technikos mokykloje pradėtas studijuoti suvirintojo amatas tuomet rodės geriausias sprendimas ateičiai.

Ir tikrai, virinti metalą sekėsi taip gerai, kad netrukus buvo pasiųstas į tuometinio Leningrado aukštesniąją technikos mokyklą profesiniam meistriškumui užtvirtinti. Atsitiktinai sutikti draugai parodė Ermitažo muziejų, nuvedė į keletą parodų ir teatro pastatymų, tuo nukreipdami ambicingą jaunuolį visai ne ten, kur buvo sudėtos giminių ir artimųjų viltys. Virginijus teigia piešti išmokęs metus laiko palankęs rusų „peredvižnikų“ dailės mokyklą. 1985 metais metęs pasirinktos specialybės studijas, įstojo į tuometinį Vilniaus dailės institutą.

1990 m. baigė menotyrą Vilniaus dailės akademijoje. Studentų mėgstamo profesoriaus Leonido Donskio paakintas išvyko dirbti į Klaipėdą, tačiau pakeliui išsilaipino Šiauliuose. Ten pasiliko ir darbuojasi iki šiol. Įkūrė ir sėkmingai vadovauja Šiaulių dailės galerijai. Pastaruoju metu plačiai išgarsėjo savo fotografijomis, kuriose iliustruojamas žmogaus santykis su miesto architektūra postmodernistinėje visuomenėje.

Kaip suvirintojo įgūdžiai padeda Virginijui organizuojant meno renginius? Kokia pravarde mokykloje pravardžiuojamas V. Kinčinaitis? Kiek kainavo pirmieji savarankiškai nupirkti džinsai, besimokant tuometiniame Leningrade, sužinosite pažiūrėję Nomedos Marčėnaitės vedamą laidą „Kur važiuojam?“.

Naujos laidos kiekvieną antradienį portale LRT.lt.

Ved. Nomeda Marčėnaitė.