Ievos Simonaitytės kūrybą vyresnioji karta pažinojo puikiai – ji buvo privaloma mokyklinės programos dalis. Bet ar jie pažinojo pačią Ievos asmenybę, ar žinojo jos likimą? Jaunesnieji – dalis visai nei skaitę, nei girdėję mažlietuvės dainės knygų. Dabar jos kūriniai vėl grąžinti į visuotinio lavinimo programą, tik... labai epizodiškai. O be reikalo, nes Ėvė – viena autentiškiausių Mažosios Lietuvos gyvenimo metraštininkių – labai emocinga, įtaigi. O jau kalbos grožis! Pačios rašytojos gyvenimas ir likimas pranoksta jos pačios kūrybą: luoša, augusi be tėvo, ji ne tik visą vaikystę kentė patyčias, bet ir didžiulius fizinius skausmus. Visgi, ji pajėgė įrodyti, kad pasaulis labai klydo, mėgindamas ją „nurašyti“. Pirmąją premiją gavusi dar 1936-aisiais, ji buvo garbinama ir sovietų.

Ar ji buvo prisitaikėlė? Ir taip, ir ne. Ji puikiai išnaudojo istorines galimybes. Lietuvos Respublikai rūpėjo neseniai prišlietas Klaipėdos kraštas, jo lietuviškumas – Ėvės kūryba tam puikiai tiko. Sovietai dairėsi bemokslių rašytojų iš liaudies ir vėl Ieva – lyg čia buvus, o jos kritikuojama vokietinimo politika – tarsi kovos su naciais aidas. Viena nekelia abejonės – tai itin gali, stipri ir įdomi asmenybė.