„Jai buvo lemta likti kuklia kaimo siuvėja, bet tapo įžymybe“: literatūrologas tikina – pamiršę Simonaitytę, atsisakytume ir dalies Lietuvos

Ievos Simonaitytės kūrybą vyresnioji karta pažinojo puikiai – ji buvo privaloma mokyklinės programos dalis. Bet ar jie pažinojo pačią Ievos asmenybę, ar žinojo jos likimą? Jaunesnieji – dalis visai nei skaitę, nei girdėję mažlietuvės dainės knygų. Dabar jos kūriniai vėl grąžinti į visuotinio lavinimo programą, tik... labai epizodiškai. O be reikalo, nes Ėvė – viena autentiškiausių Mažosios Lietuvos gyvenimo metraštininkių – labai emocinga, įtaigi. O jau kalbos grožis! Pačios rašytojos gyvenimas ir likimas pranoksta jos pačios kūrybą: luoša, augusi be tėvo, ji ne tik visą vaikystę kentė patyčias, bet ir didžiulius fizinius skausmus. Visgi, ji pajėgė įrodyti, kad pasaulis labai klydo, mėgindamas ją „nurašyti“. Pirmąją premiją gavusi dar 1936-aisiais, ji buvo garbinama ir sovietų. Ar ji buvo prisitaikėlė? Ir taip, ir ne. Ji puikiai išnaudojo istorines galimybes. Lietuvos Respublikai rūpėjo neseniai prišlietas Klaipėdos kraštas, jo lietuviškumas – Ėvės kūryba tam puikiai tiko. Sovietai dairėsi bemokslių rašytojų iš liaudies ir vėl Ieva – lyg čia buvus, o jos kritikuojama vokietinimo politika – tarsi kovos su naciais aidas. Viena nekelia abejonės – tai itin gali, stipri ir įdomi asmenybė.

Algis Ramanauskas apie grafitininkus: jiems nereikia tavo supratimo, jiems reikia tavo sienų

Ar norėtumėte pabudę ryte ant savo namo tvoros išvysti nupieštą „solomon“ ženklą ar kokį kitą „kūrinį“? Manote, kad tai vandalizmas? Tuojau atsiras ginančių kitą nuomonę: tai – gatvės menas, o kad jis būtų „pilnavertis“, reikia nelegalumo, rizikos, adrenalino ir... žinutės – na, kad ir „Fu.. you“. Mes nekelsime klausimų, kodėl bent jau sostinėje sienų darkymas toleruojamas net ant istorinių pastatų, nevalomos terlionės net nuo kultūros paminklų. Renkami jaunimo simpatijų politiniai taškai? Kas galėtų paneigti... Mes cituojame Algį Ramanauską: „Jiems nereikia Jūsų filosofijų ir jūsų mėginimo suprasti. Jiems reikia Jūsų sienų. Taškas!“. Kaip miestelėnams apginti savo miestą nuo vizualinio šiukšlinimo irgi nepatarinėsime, nors atsakymas akivaizdus – šiandien nieko nekainuojančios vaizdo kameros ir nuolatinių dažų balionėlių pirkėjų apskaita. Liksime objektyvūs, pasisakys abi pusės ir aiškinsimės, kada tai menas, o kada – kenkimas.

„Tirpstančio sniego“ partizanui Juospaičiui atminti: išduotas atlaikė kulkas ir laikytas mirusiu, bet prisikėlė su nauja pavarde

Lietuvos Laisvės kovotojų liudijimus susizgribome rinkti ir fiksuoti gerokai per vėlai, kai žmonės viens po kito ėmė keliauti anapilin. Broniaus Juospaičio netekome pernai. Interviu su šiuo unikalaus likimo žmogumi buvome įrašę prieš trejus metus ir vis neparodydavome... Praėjus metams po mirties, artėjant Vasario 16-ajai, manome, derama proga pagerbti ir prisiminti partizaną Bronislovą Juospaitį-Direktorių. Jo kovinė patirtis – didžiulė. Partizanavo Bronius nuo 1944-ųjų iki 1951-ųjų, kai mūšyje buvo sužeistas septyniomis kulkomis ir, palaikytas mirusiu, su kitais žuvusiais partizanais buvo numestas Ramygalos turgaus aikštėje. Naktį šalveno, snyguriavo, žuvusių karių kūnai buvo apsnigti, o ant Broniaus veido tirpo sniegas... „On živoj“ pasakė vienas MGB darbuotojų ir išvežė Bronių į ligoninę „apgydyti“, kad galėtų toliau tardyti.

Ved. Saulius Pilinkus.