Rašytoja pilna koja – taip galima apibūdinti šios moters atsidavimą darbui ir jos talento raškomus vaisius. Žurnalistė, scenaristė ir tekstų kūrėja Akvilė Kavaliauskaitė jau kelis metus yra ir knygų autorė. Dirbti spaudoje ji pradėjo vos 16-kos. Perskaičius pirmąjį tekstą, redaktorei teliko priimti paauglę į darbą. Vėliau save realizavo reklamų ir scenarijų kūrime, buvo legendinės „Panelės“ redakcijos auksinės komandos dalis, dvi knygas išleidusi TV redaktorė, o dabar jau ir rašytoja, vertina save paprastai: visi keliai susiveda į rašymą. O kur veda asmeniniai keliai? Kaip karantinas pakeitė kelionių aistrą? Ir kodėl, priešingai nei daugelis žinomų žmonių, Akvilė nelinkusi garsiai šaukti apie asmeninę laimę – atsakymai laidoje „Svečiuose pas Editą“.

Prieš karantiną su savo gyvenimo vyru, TV operatoriumi Šarūnu, buvo net sumąsčiusi įsigyti nekilnojamąjį turtą Ispanijoje, kurią dievina. Juokdamasi iš savęs, Akvilė prisiminė istoriją, kaip puikuodamasi savo kolegai iš LRT laidos „(Ne)emigrantai“, po filmavimo Olandijoje, gyrėsi, kaip ji skris iš ten tiesiai į saulėtąją Ispaniją, o jam, vargšeliui, teks grįžti į šaltį, drėgmę ir tamsą Lietuvoje. „Aš jam juokiausi tiesiog į veidą. Taip piktybiškai. Ir ateina vėlus vėlus vakaras. Jau čia prieš skrydį. Mama man rašo: ar tu matei, kas darosi Madride? Mam, nelįsk, kodėl tu gadini mano laimę? Aš tuoj skrisiu į Ispaniją. O ji man vis tiek: tu atsidaryk. Aš truputį moku ispaniškai, tad atsidarau „El Pais“ ir žiūriu: „Oh my God“, man negalima ten skristi. Ten jau vyksta visi reikalai. Ir ryte mane tas pats operatorius Vilius sutiko lėktuve į Vilnių”, – laidoje „Svečiuose pas Editą“ Akvilė atskleidė, kaip pandemija apvertė jos planus kurti gyvenimą svetur.

„Aš esu viena tų, kurie pradeda daryti dalykus anksti. Nežinau, kodėl taip yra.“ Kai buvo Akvilei 14-15 metų, prisireikė jai pinigų. „Man būdavo gėda prašyti mamos pinigų, kai tai nėra kažkokiems labai svarbiems dalykams. Ir paprašiau mamos, kad savo vadovaujamame siuvimo ceche surastų kokio darbo. Ar siūti, ar piešti... Ir ji sako: prašau. Ir lyg tyčia buvo karštos vasaros dienos, sugedo kondicionierius. O mano darbas buvo tokias dideles vilnones kelnių detales nusikelti nuo aukštai, pasidėti, apsikirpti ir dėti į kitą krūvą. Po pusvalandžio nuo tos vilnos ir prakaito buvau juoda kaip velnias. Negana to, man reikėdavo keltis penktą ryto, nes darbas prasidėdavo šeštą. Tai jau kai grįždavau namo po to darbo, aš jau nebeturėjau laiko tiems pinigams leisti ir man jų jau nebereikėjo. Buvo man taip liūdna. Uždirbau 50 litų. Sėdžiu ir galvoju: negi taip sunku uždirbti tuos pinigus? Negi man dabar taip iki to universiteto taip reikės vargti? Ir tada sugalvojau, kad gal aš galėčiau kažką kitą daryti, kad nebūtų taip šlykštu ir man mokėtų pinigus? Sumąsčiau, kad jeigu moku parašyti gerai rašinėlį, tai gal galėčiau ir straipsnį laikraštyje parašyti?“, – apie tekstų rašymo pradžią pasakojo dabar jau kaip rašytoja vertinama Akvilė. Mergina tuomet nuėjo tiesiai pas Ukmergės laikraščio vyriausiąją redaktorę, kuri pasiūlė parašyti straipsnį. Kol jis buvo skaitomas, Akvilė prisimena, kad kojos drebėjo. Bet ji buvo priimta į redakciją ir tekstų rašytojos karjera prasidėjo.

„Tu gali įlįsti į kitų žmonių galvas ir daryti ten ką nori. Ir labai gera turėti tuos skaitytojus“, – Akvilė prisipažįsta, kad iki šiol ji nutirpsta, pamačiusi, kaip kas nors skaito jos parašytą knygą.

Kodėl Akvilė Kavaliauskaitė renkasi gyventi be vaikų ir kokie stereotipai bei kitų ištartos frazės jos visai neveikia – atvirai laidoje „Svečiuose pas Editą“.