Aktorius, šokėjas ir choreografas, „Gyčio Ivanausko teatro” įkūrėjas, vadovas ir režisierius. Be abejo, tai – pats Gytis Ivanauskas. Nenusakomo amžiaus artistas, dėl smulkios kompleksijos kviečiamas plačiam vaidmenų spektrui, savo žinomumo aukštumas pasiekė dar būdamas studentu. Dirbęs ir tebedirbantis su garsiausiais scenos profesionalais Gytis pats savo vardu garantuoja kokybę. Su personažu Lolita Zero jis dalyvauja ir „Eurovizijos“ atrankoje. Bet viskas, ką apie jį girdime – tai profesinis gyvenimas. O kas yra Gytis, kai atsitraukia nuo teatro ir scenos – atsiskleidė laidoje.

„Klausyčiau ir klausyčiau šitų tekstų“, – juokėsi Gytis, išgirdęs, kaip jį žiūrovams pristatė Edita Mildažytė. Paklaustas, ar retai tenka apie save gerų žodžių išgirsti, aktorius atsakė: „Aš labai stengiuosi, kad apie mane gerai atsilieptų. Įdedu daug darbo ir pastangų. Bet tų piktų žmonių, jų visą laiką yra. Ir tų piktų komentarų. Ir aš jiems visiems dabar turiu stebuklingą atsakymą: „nu i kas“.

Gytis laidoje prisiminė savo vaikystę, kai augo vienturtis ir išbandė turbūt visus būrelius, kokie tik tuo metu buvo Ukmergėje. Lankė ir dziudo, ir krepšinį, ir sportinius pramoginius šokius, ir gyvūnėlių priežiūros būrelį. „Nuėjau du kartus į dziudo ir supratau, kad aš visai nenoriu daužytis. Geriau piešiu arba šoksiu. Aš visą laiką linkau į menus.“

Baigęs dailės mokyklą, paragintas mokytojos, jis autostopu nuvyko su savo piešiniais į Vilnių, į Čiurlionio menų mokyklą bandyti laimę. Ir įstojo į vienuoliktą klasę, o anais laikais tai buvo beveik neįmanoma. Tėvai iš pradžių net nepatikėjo. „Pabaigiau dailės skyrių, bet į Dailės akademiją stoti aš nenorėjau. Įstojau į Gedimino technikos universitetą“, – prisimena klaida virtusį sprendimą. „Aš niekada nebuvau tiksliukas. Bet architektūra yra šalia to, ką aš norėčiau daryti, tai pagalvojau: pabandysiu. Pritrūko keleto balų. Antroje vietoje buvo statybų inžinerija. Labai greitai supratau, kad tai – visiškai ne mano. Iki šiol atsimenu, kad transponuotos matricos transponuota matrica yra pati matrica.“

„Aš į Teatro ir muzikos akademiją įstojau turbūt dėl to, kad buvau tas neapdirbtas deimantas, tas molis, iš kurio gali kažką minkyti“, – Gytis prisimena laikus, kai supratęs, kad ne ten įstojo, nukeliavo į aktorinio meistriškumo studijų stojamuosius. „Aš dar Čiurlionio menų mokykloje paskutinėje klasėje nuėjau į dramos būrelį įkalbėtas klasiokės, nes ten labai trūko bernų. Sakau, kad man juk egzaminai, nėra kada. Ji įtikino pabandyti. Sako, juk išeisi, jei nepatiks. Tai nuėjau, likau ir esu iki šiol. Ir kai įstojau į akademiją, aš jau po dviejų savaičių supratau, kad tai yra tai, ko man reikia.“

Scena Gyčiui yra viskas. „Aš galiu numirti scenoje. Ne suvaidinti. Jeigu taip atsitiktų, (tpfu tpfu tpfu), man būtų gera.“

Pasimokęs pusę metų aktorinio meistriškumo, Gytis išgirdo, kad garsus režisierius Oskaras Koršunovas ieško naujam spektakliui „Ugnies veidas“ aktoriaus paauglio vaidmeniui. „Tai aš nuėjau pas Oskarą, susakiau tuos pačius eilėraštukus, su kuriais įstojau į akademiją. Ką turėjau, su tuo ir ėjau. Aš juk tada nežinojau, kaip kuriamas vaidmuo, kaip kuriamas personažas. Matyt, Oskaras įžvelgė manyje potencialo. Kadangi jis geras režisierius, tai iš to molio ir išsiminkė. Tai buvo pirmas mano vaidmuo teatre. Ir toks vienas sudėtingiausių ir stipriausių. Mes tą spektaklį vaidinom 18 metų.“

„Mano chebra, bernai ją ant rankų nešiojo. Mes šokdavome su ja iki šešių ryto naktiniuose klubuose. Mes su ja kalbėdavomės apie viską ir taip atvirai, kad ne su visais draugais gali tai padaryti. Tai buvo toks neįkainojamas dalykas...“

Apie ypatingą, be galo artimą ryšį su mama Aldona ir labai sunkiai išgyventą jos išėjimą su ašaromis akyse Gytis Ivanauskas pasakojo laidoje: „Manyje išplėšė tokį gabalą, kuris nebeužsisiūs“.