Jolita Kvedaravičiūtė mus pasikvietė į savo grožio saloną Norvegijos Tanangerio mieste. Tuo metu, kai lankėmės, iki atidarymo buvo likusi vos savaitė. Tai buvo didžiausia emigrantės svajonė, kuriai įgyvendinti prireikė daug laiko ir jėgų. Jolita sako, kad ilgą laiką ją kažkas buvo tarytum užkeikęs. Žmonės, pasitaikydavę jos gyvenimo kelyje, vis kaip nors pakenkdavo. „Aš ilgai netikėjau šviesa savo ateitimi", – sako Jolita. Dar mokykloje ji įtikėjo, jog tam, kad pavyktų normaliai gyventi, ji tiesiog privalo išsikraustyti į užsienį.
Tik tada dar nežinojo, kokie sunkumai jos ten laukia, ir to, kad žmogus, kuris jai atrodė pats artimiausias, taps pačiu didžiausiu priešu. Dabartinis Jolitos gyvenimas nė kiek neprimena ankstesnio. Jaukūs namai, mylintis norvegas vyras Thomas ir pagaliau pradėtas verslas Jolitą kasdien daro laimingą ir verčia stengtis. Kad visa tai turėtų, prireikė dešimties metų, kupinų sunkaus darbo, nepritekliaus ir liūdesio.
Jolitos emigracijos istorija prasidėjo vos penkiasdešimt gyventojų turinčiame Komisaruvkos kaime Alytaus rajone. Kartu su Thomu Jolita susilaukė dukrelės Frėjos. Ji baigė išsvajotuosius mokslus ir dabar pradeda nuosavą verslą. Emigrantė sako, kad visa tai pavyko tik todėl, kad darbus namuose pora dalijasi perpus.
Kitos nuorodos: