Norvegijoje gyvenanti Kristina dirba kalėjimo prižiūrėtoja: dėl visko tariamasi gražiuoju, smurtas prieš žmogų draudžiamas

Norvegijoje, Nerbo mieste, bendravimas su kaliniais, padariusiais net pačius žiauriausius nusikaltimus – Kristinos Ivanovos kasdienybė. „Gal nuskambės keistai, bet būtent čia atradau tikrąjį pašaukimą", – sako pašnekovė. Kai dėvi kalėjimo prižiūrėtojos uniformą, Kristina gal atrodo griežta ir nuožmi, bet grįžusi į namus ji tarytum tampa kitu žmogumi. Švelnia moterimi, kuriai patinka jaukūs namų akcentai, kuri neria kilimus ir kitus namams dekoruoti skirtus daiktus. „Manau, šiame gyvenime viskas susiję ir niekas neįvyksta šiaip sau", – sako Kristina. Jos emigracijos kelias nebuvo lengvas. Kristina Norvegijoje išgyveno skaudžias skyrybas ir net įveikė klinikinę depresiją. O viskas prasidėjo nuo paprasčiausio noro patirti nuotykių ir užsidirbti.

Knygą apie emigraciją parašiusi Egidija Amerikoje buvo privesta meluoti: sakiau, kad turiu medicininį išsilavinimą

Kaunietė Egidija Vaitkienė iš pradžių bandė įsikurti Jungtinėse valstijose, lietuvių pamiltoje Čikagoje, po to buvo grįžusi į Lietuvą, bet galiausiai nusprendė, kad gyvens nedideliame Airijos miestelyje. Čia jau daug metų naujai atvykusius emigrantus ji moko anglų kalbos, o prieš keletą mėnesių, remdamasi neeiline savo patirtimi, Egidija parašė pirmąją knygą „Emigrantės“. Moteris sako, kad į knygą sudėjo daug jausmų, kuriuos pati jaučia gyvendama svetimoje šalyje. Iš kelių žmonių rašytoja jau gavo atsiliepimų, kad po šios knygos jie pakeitė nuomonę apie gyvenančius emigracijoje.

Jovita iš Anglijos į Lietuvą parvežė retai girdimą profesiją: ji – profesionali namuose esančių daiktų organizatorė

Jovita Mikštė 16 metų gyveno Jungtinėje Karalystėje. Dabar, kad būtų šalia tėvų, su visa šeima grįžusi gyventi į Lietuvą, aplinkinius moteris stebina savo profesija. Jovita – turbūt vienintelė mūsų šalyje profesionali namų tvarkos organizatorė. Šitą užsiėmimą Jovita atrado Didžiojoje Britanijoje ieškodama svajonių darbo. Viskas prasidėjo nuo to, kad ji, iškart po universiteto, kur baigė verslo vadybą, išvyko į mažą miestelį netoli Velso, kur padavėju jau dirbo jos būsimas vyras. Moteris irgi paėmė į rankas padėklą ir tai tapo jos emigracijos istorijos pradžia.