Jei Vilniuje būtų atkurta visa kažkada pastatus puošusi tapyba, tai šiandieniniam miestelėnui susisuktų galva. Dekoruoti buvo ne tik bažnyčių skliautai ar fasadai – puikiausiomis freskomis, liudijama, buvo dekoruotos ir pilių menės, ir didikų rūmai, ir net miestiečių namai. Šiandien pasakojame apie tai, ką pasakoja tapyba ant tinko, kokių dalykų atranda jas restauruojantys specialistai, kodėl freskos bažnyčiose vadinamos „Vargšų biblija“, o rūmuose – laikmečio metraščiu.