Per pastaruosius šešerius metus marijampolietė Jonė Ambrasaitė pagyventi ir dirbti spėjo pačiose skirtingiausiose pasaulio vietose: Jungtinėse Amerikos Valstijose, Portugalijoje, Belgijoje, Kipre, Ibizos saloje, galiausiai ji atsidūrė Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Būtų keliavusi ir toliau, tačiau prasidėjo koronaviruso pandemija.

Sustojus pasauliui Jonė suprato, kad pati saugiausia ir mieliausia vieta žemėje yra gimtoji Lietuva. Todėl grįžo čia ir dabar verčia švarų gyvenimo lapą. Jonė pasakoja, kad klajodama po pasaulį ji nekeldavo sau didelių tikslų. Svarbiausia būdavo surasti nesudėtingą darbą aptarnavimo srityje ir išsinuomoti stogą virš galvos. O visa kita palikdavo savieigai. „Bus kaip bus, nuotykiai man patinka“, – visuomet kartodavo ji.

Mergina pasakoja, kad Ispanijai priklausančioje vakarėlių saloje, daug sezoninių darbuotojų dėl amžinos linksmybių fiestos susigadina gyvenimus. Alkoholis ir narkotikai įtraukė ne vieną jos pažįstamą, todėl Jonė stengėsi apsikrauti darbais, kad tik pati neturėtų laiko siautėti baruose. „Nuotykiai baigėsi, keliaujam toliau“, – nuolat kartodavo Jonė.

Po to dirbo Belgijoje, Portugalijoje ir Kipre, vis dėlto nusprendė, kad Europos šalys jai darosi per daug vienodos ir nuobodokos, todėl užsinorėjo pamatyti Vidurinius Rytus. Tada stačia galva nėrė į naujus nuotykius Dubajuje, bet nesitikėjo, kad visai tai būtent taip baigsis. Jonė juokiasi, kad Dubajus ją stipriai pakeitė, nes būtent ten ji pajautė, kad jau subrendo ir nebenori dirbti baruose bei klubuose. Po dvidešimt penktojo gimtadienio ji pirmą kartą pagalvojo, kad per daug blaškosi ir, kad gyvenimui reikia daugiau pastovumo, todėl susirado ten vaikiną.

Šią vasarą bus lygiai metai, kai po ilgų klajonių Jonė grįžo atgal į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Čia mergina atrado savo naują pašauikimą – ėmėsi asmeninio konsultacijų verslo, kuriam patirties sukaupė per keliones.