Svetimoje šalyje, kur nieko nepažįsti ir dar nesi perpratęs vietos gyvenimo, itin lengva nukentėti nuo sukčių ir įvairiausių niekšelių – taip atsitiko mūsų herojai Paulai. Ją Dubajuje taip skaudžiai apgavo darbdavys, kad, likus be pinigų ir be namų, nakvoti teko tiesiog paplūdimyje. Dabar Jungtiniuose Arabų Emyratuose jau įsitvirtinusi mergina turi schemą, kaip gerai gyventi Dubajuje. Ypač, jei esi mergina. JAE – jau antroji šalis, kurioje Paula bando savo laimę. Pirmoji buvo Didžioji Britanija: Londone lietuvė baigė mokslus ir iškart nusivylė supratusi, kad jos diplomas, be jos pačios ir besididžiuojančių tėvų, absoliučiai niekam nerūpi. Kaip ir dauguma kadaise apie Londoną svajojusių, o paskui šiuo metropoliu nusivylusių lietuvių, kaip pirmą priežastį, kodėl iš ten norėjosi bėgti, Paula mini prastą gyvenimo kokybę: jeigu daug uždirbi, Londonas – tiesiog nuostabus, bet jeigu esi padavėja, pardavėja ir dar tiesiog nespėjai padaryti karjeros, gyvenimas ten – tikra kankynė.

Gyvenimą Dubajuje daug kas vis dar sieja su prabanga – dangoraižiai, auksas, valdovai, sau leidžiantys viską. Apima jausmas, kad atvažiavęs ir tu ten gyvensi kaip šeichas: valgysi geriausiuose restoranuose ir ilsėsiesi ištaigingiausiuose rūmuose. Tačiau šitas vaizdinys ir tai, ką randa vadinamųjų juodų darbų čia dirbti atvykę emigrantai, yra du skirtingi dalykai. Nors pagaliau Dubajuje Paulai pradėjo sektis, šitą miestą ji laiko tik tarpine stotele: užsidirbs pinigų ir keliaus kitur. ŠĮkart – ne ten, kur visi žada geras perspektyvas, o ten, kur jausis visavertis žmogus. Labai gali būti, kad paskutinis emigrantės kelionių tikslas bus Lietuva. Kadaise sakė, kad ten niekada negalėtų gyventi, dabar, kai savo kailiu patyrė, kaip sunku įsitvirtinti dideliame mieste, kur koenkurencija milžiniška, mergina nuomonę pamažu keičia.