Ketverius sunkaus darbo metus atidavusi ūkiams Nyderlanduose – Kristina Marčiulynienė galiausiai suprato, kad užsienyje yra be galo nelaiminga. O meilė gimtajam Butrimonių miesteliui stipresnė už viską. Ji sugrįžo ir kaip pati sako – sukūrė save iš naujo.

Kristina pyksta ant tų, kurie idealizuoja gyvenimą užsienyje ir kalba vien apie ten uždirbtus pinigus, tačiau nutyli kitą pusę – emocinius išsekimus, psichologines krizes ir nuo juodo fizinio darbo prasidėjusias ligas. O juk būtent tuo pasibaigia šimtams lietuvių. Kristina turi paaiškinimą, kodėl daugelis juodadarbių darbininkų svetimuose kraštuose užtrunka metų metus.

Ji sako, kad tai, tarsi žaidimas, kai pradedi nuo žemiausio laiptelio ir vis svajoji, kad tave paaukštins, kad bent šiek tiek padidins atlyginimą. Dauguma žmonių be galo stipriai įsijaučia į tai ir mintimis bando slopinti visus negerus išgyvenimus. Būtent taip buvo ir jai pačiai, kai papuolė dirbti į gėlių ūkį.

Lūžiu Kristina vadina tą akimirką, kuomet atsipeikėjo ir kritiškomis akimis įvertino savo tuometį gyvenimą. Ji sako, kad nors daugelis lietuvių įsivaizduoja, jog užsienyje ieško laimės – ten jokios laimės nėra, nes kituose kraštuose mes esame tik pigi darbo jėga. Dabar Kristina jau verslininkė – ji vadovauja šiai gėlių ir suvenyrų parduotuvei Butrimonių centre. Šį pastatą sugrįžimo proga moteriai padovanojo ūkininkai tėvai.