Kaišiadorys – miestas, atsiradęs tarsi „iš nieko“, tik XIX amžiuje, kai buvo pradėtas tiesti geležinkelis. 1862 metų kovo viduryje, pirmasis traukinys prapuškavo pro būsimus Kaišiadoris nesustodamas.

Kaišiadorių stotis, geležinkeliečių nameliai, vandens bokštas, viešasis tualetas, o buvusios cerkvės vietoje - įkurtas „tautiškas“ sodelis. Rašytojo Antano Škėmos tėvas – Antanas Škėma, Kaišiadorių amatų mokyklos direktorius, patriotas bei oratorius šiame sodelyje skeldavo ugningas kalbas. Stovėdamas ant bėgių ir rodydamas į Vilniaus pusę šaukdavo – „Lenkai vagys, Vilnių nukniso“. Kokį įspūdį klausytojams darė tėvo sakomos kalbos, sūnus aprašė romane „Balta drobulė”.

Tarpukariu Kaišiadorys tapo pasienio miesteliu. Geležinkelis nebevedė į lenkų užimtą Vilnių: bėgiai buvo išardyti. Tuomet geležinkelio stotyje vyko įvairūs miesto renginiai. Išskirtinė premjera vyko 1930-Vytauto Didžiojo metais, A.Škėmos spektaklis vyko 6 valandas, o finale už išdavystę Lietuvai, buvo pakarta Jogailos iškamša.

Pranas Žižmaras – tuo metu buvo žymesni negu S. Darius ir S. Girėnas. „Kai vyko mitingai Vilniuje, vienas lenkų karininkas pasakė, – eikime į Kauną ir užimkime. Tai nugirdęs Pranas Žižmaras iškvietė jį dvikovą ir nugalėjo“, – visi 2000 kaišiadoriečių pasitiko jį stotyje ir nešė ant rankų. Jo likimas tragiškas – sovietai suėmė ir aštuoneriems metams ištrėmė į Sibirą, Vorkutos lagerį. Po trijų metų, jo kūnas buvo rastas lagerio ligoninės šulinyje.

Sename apleistame depe, tarpukariu buvo įkurta pirmoji uždara sporto salė, Kaunas tuo metu dar tik planavo tokios statybas. Kauniečiai sportininkai traukiniu važinėdavo į Kaišiadorys treniruotis. „Mokykla išsinuomavo šitą depą 99 metams ir noriu pareikšti, kad terminas dar nesibaigęs“, – šypsos Olijardas Lukoševičius.

Lenkijai užėmus Trakus, Kaišiadorys tapo ir Trakų apskrities centru – buvo vadinamas Trakija. „Na, trakėnai kaip gyvenat, – taip į kaišiadoriečius kreipdavosi atvykėliai, – pasakoja muziejaus direktorius.

Keliaujame prie teismo pastato. „ Labai retas atvejis, tais laikais daugelyje Europos šalių, moterų teisėjų beveik nebuvo, o Kaišiadoryse iš 200 teisėjų – 12 moterų.“

Keliaujame į Kaišiadorių Vyskupijos rūmus. Įdomu tai, kad arkivyskupo Ratti – būsimojo popiežiaus Pijaus XI sprendimas lėmė Kaišiadorių vyskupijos atsiradimą, taip pat išvysime autentišką jo parašą ir Apaštalinę konstituciją – Lituanorum gente.

Amžininkas – visuomenės veikėjas, karys savanoris Vladas Nasevičius. Susitiksime su jo dukra Audrone Nasevičiūte – Neniškiene.

Nasevičiaus kandidatūra buvo numatyta į Laikinosios vyriausybės Vidaus reikalų ministro pareigas, bet tapti ministru jis nespėjo: 1941 metų birželio 21 d. buvo suimtas ir nuteistas 20 metų – lagerio ir tremties. Nasevičius turėjo būti sušaudytas, jį išgelbėjo tai, kad jo bylos teisėją, buvusį karininką sužeistą Rygoje išgydė jo mama. Nasevičius kalėjo lageriuose prie Volgos didžiųjų intakų Kamos ir Viatkos, kirto miškus, plukdydavo rąstus. Grįžęs, apsigyveno Kaišiadoryse.