Kaip prieš 30 metų, taip ir dabar. Lietuvių vienybės nepalaužė net pandemija. Neužmirštuolių žiedais pražydo garsusis Santa Monikos paplūdimys Ramiojo vandenyno pakrantėje. Kelis šimtus žiedų lietuviai pagamino patys. O prieš tris dešimtmečius už tūkstančių kilometrų vykusį siaubą prisimena lyg tai būtų buvę vakar. Prisiminti, kodėl Lietuva gali didžiuotis laisve į paplūdimį susirinko ir kareivius matę gyvai, ir tie, kuriems Sausio 13-osios naktis tik istorija. Jau 29-ąjį kartą lietuviai visame pasaulyje bėga „Gyvybės ir mirties keliu“. Šis bėgimas taip pat skirtas pagerbti Sausio 13-ąją žuvusiuosius ir sužeistuosius. Nors šį kartą bėgimas pavadintas virtualiu, jam nenumatyta konkreti data. Buvo galima pasirinkti ne tik laiką, bet vietą visame pasaulyje ir bėgti tiek, kiek norisi. Vieni iš greitai susibūrusių ir pagalbos ranką kitiems lietuviams ištiesusių – Airijos lietuviai. Daugiau nei 50 šioje šalyje gyvenančių įvairių profesijų atstovų tarp kurių ir medikai, psichologai, mokytojai, ir ambasados darbuotojai pasiryžo padėti 12 skirtingų Airijos miestų gyvenantiems lietuviams. Vertė į lietuvių kalbą greitai besikeičiančią informaciją, Vyriausybės sprendimus, konsultavo, rengė dokumentus tiems, kuriems labiausiai reikėjo pagalbos. Lietuviai visame pasaulyje įrodė, kad vienybė – geriausias priešnuodis prieš krizę. Ir nors daugelyje šalių buvo įvestas griežtas karantinas ir susitikti gyvai nepavyko, renginiai persikėlė į virtualią erdvę. Kur kasdienybę skaidrino dainos, o bendraminčiai dalijosi patarimais, palaikė ir drąsino vienas kitą.