Šio maršruto veikėjai: Kėdainių miesto architektas Vytautas Kundrotas, istorikas Vaidas Banys, rašytojo Juozo Paukštelio name gyvenanti Danutė Balčiūnienė ir amžininkas, vienas iš kino studijos „Mėgėjas“ įkūrėjų Vitolis Laumakys.

Kėdainių miestui architektūrine prasme itin svarbi data yra 1922 metai. Tuomet savivaldybės užsakymu architektas Eduardas Peyeris sukūrė naują miesto planą ir išskyrė – pirmąją ir antrąją zonas. Pirmojoje zonoje namą pasistatė rašytojas Juozas Paukštelis. „Esu matęs J. Paukštelį. Kai buvau penktokas, atsimenu, kad ateina toks neaukštas diedukas su barzda. Buvo vasara, o jis – su kailiniais, man tuo metu buvo labai keista“, – prisiminimais dalijasi architektas V. Kundrotas. Šio pastato, šiandien įrašyto į kultūros paveldo registrą, projektą sukūrė architektas-inžinierius Bronius Elsbergas. Name iki šiol gausu autentiškų elementų. „Grindys kaip buvo, taip tebėra, kokliniai pečiai – tebėra, durys, viskas čia – tebėra..“, – vardina dabartinė J. Paukštelio namo savininkė Danutė Balčiūnienė.

Jei pirmoji Kėdainių zona buvo užstatyta privačiais gyvenamaisiais namais, tai antroji turėjo ne tik gyvenamąją, bet ir rekreacinę paskirtį. Ši zona yra prie Babėnų miško ir yra netgi Palangos gatvė. Su poilsiu buvo susijusi ir Edvardo Leino limonado ir vaisvynių dirbtuvė „Ūkininkas“. Kadaise kieme prie buvusio fontano stovėjo staliukai, rinkdavosi poilsiautojai, o sovietmečiu buvusioje vaisvynių gamykloje buvo gydomi stikliuko mėgėjai. Šiandien šis pastatas stovi apleistas. „Sovietmečiu čia buvo padarytas profilaktoriumas, o dabar čia tik buvusio grožio likučiai“, – sako istorikas V. Banys.

Susitiksime su kino studijos „Mėgėjas“ vienu iš įkūrėjų, gydytoju odontologu, poetu Vitoliu Laumakiu. Nors V. Laumakys gimė Kaune, pokario metais, vos baigęs aštuonmetę mokyklą, buvo areštuotas už nelegalios literatūros platinimą. Gavo net 10 metų lagerio, dirbo Vorkutos anglių kasyklose. Kartu su V. Laumakiu keliausime į Kėdainių kultūros centrą, kuriame prieš beveik 60 metų įsikūrė kino studija „Mėgėjas“. Šios studijos kurti vaidybiniai ir dokumentiniai filmai pelnė ne vieną apdovanojamą tarptautinėse mėgėjiškų filmų festivaliuose. Filmų kolekcija dalyvavo UNESCO programoje „Pasaulio atmintis“ ir buvo pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentiniu paveldu.