Neseniai Vilniuje vyko simbolinė Jono Basanavičiaus gimtadienio šventė. Sostinės meras Remigijus Šimašius prie Basanavičiaus paminklo pririšo trisdešimt Lietuvos vėliavos spalvų balionų, o iš Filharmonijos balkono Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro trimitininkas Dovas Lietuvninkas atliko du Juozo Naujalio kūrinius.

Dovas gimė ir užaugo Jungtinėse Amerikos Valstijose, sugrįžo gyventi į Lietuvą ir aplinkinius stebina ne tik muzikiniu talentu, bet ir sklandžia lietuvių kalba. O kur dar itin patriotiškai skambanti Lietuvninko pavardė ir šeimos istorija, kurioje – net giminystės ryšiai su Vincu Kudirka. Kad širdyje išliktų lietuviu, Dovas labai stengėsi. „Dabar Amerikoje esu ne iki galo amerikietis, o Lietuvoje – ne iki galo lietuvis“, – sako pašnekovas, kurio seneliai per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė į Ameriką. Klausydamasis tų istorijų Dovas ir užaugo. Namuose kalbėjo tik lietuviškai. Skaitė lietuviškas knygas, domėjosi mūsų šalies istorija. Dovas augo visiškai kitaip nei jo klasės draugai ir kartais net patekdavo į kurioziškas situacijas. Vaikystėje sunku būdavo suvokti, kad ne kiekvieno vaiko šeima yra palikusi Tėvynę, kad ne visi mokykloje kalba angliškai, o namuose – kita, savo kalba. Išlaikyti lietuvių kalbą ir tradicijas nėra taip paprasta kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Savaitgaliais, kai kiti vaikai ilsėdavosi, Dovas važiuodavo į lietuvių mokyklėlę ir visą dieną mokydavosi. Vyras prisipažįsta: kartais ir pats suabejodavo, ar jam tikrai to reikia. Bet dabar net neabejoja: buvo verta.