Jau kelios kartos Henriko Radausko poezijoje atranda estetinį žavesį, kalbinį meistriškumą, taip sparčiai šiandieniniame pasaulyje nykstančių jausmo formų amorfiškumą, discipliną, žodžio tikslumą ir apskritai elegantišką laikyseną. Šis poetas yra nepamainomas ir seniai tapęs mūsų poezijos estetinio skonio etalonu. „Radauskas yra toks estetinis anarchistas, jis griauna hierarchinę daiktų tvarką, kuria savo anarchišką, estetinę tvarką ir ją estetiškai legitimuoja ir džiaugiasi“, – paskutinėje šio sezono laidoje „Literatūros pėdsekys“ sako literatūrologas, vertėjas, Klaipėdos universiteto docentas Marijus Šidlauskas.

Poetinės transformacijos meistras, mokėjęs į eilėraščio erdvę perkelti daiktus, reiškinius ir jiems užauginti naujas reikšmes, apgaubti tikslia kalbine žodžio forma, suteikti nebūdingų bruožų. Henriko Radausko pastangomis pasaulio skurdumo tikrovė jo kūryboje „nužudoma“ vien tam, kad galėtų atgimti naujai kuriamame poetiniame pasaulyje. Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu, būtent šia mintimi poetas pasiūlė mums naują netikėtą požiūrį į pasaulį.