Vienas įtakingiausių Šiaulių litvakų buvo Chaimas Frenkelis – pramonininkas, fabrikantas, galima sakyti, anų laikų milijardierius. Jis Šiauliuose sukūrė tikrą odos imperiją. Frenkelis netgi priklausė Sankt Peterburgo pirklių gildijai, kas rodė jo finansinį išskirtinumą, nes ten patekti galėjo tik labai turtingi žmonės.

Žydų odos pramonininkų Frenkelių šeima svariai prisidėjo prie Šiaulių miesto augimo. 1908 m. Frenkeliai pasistatė įspūdingą vilą, kurioje gyveno iki Pirmojo pasaulinio karo. Karui prasidėjus visa šeima emigravo ir grįžo tik jam pasibaigus. Deja, pats Ch. Frenkelis šios vilos nebepamatė, nes pakeliui į Šiaulius mirė ir yra palaidotas Vokietijoje. Tarpukariu viloje gyveno jo sūnus Jokūbas su žmona Roza ir motina, našle Dora Frenkel. Jokūbas atsiėmė tėvo palikimą ir bandė atkurti Šiaulių odos pramonę tarpukario Lietuvoje, tačiau tokio aukšto lygio niekada nebepasiekė.

Ch. Frenkelio vila – stebuklas, tiesiogine to žodžio prasme. Ji atsilaikė prieš abu karus. Per Antrąjį pasaulinį karą miestas labai nukentėjo – apie 85 proc. Šiaulių buvo sugriauta. O į Frenkelio vilą nepataikė nė vienas sviedinys.

Tarpukariu mieste veikė net devynios sinagogos. Vienintelė šiandien išlikusią pastatė Ch. Frenkelis, ji buvo skirta fabriko darbininkams.

Šiauliuose, pasibaigus darbui, žmonės sugūžėdavo į miesto centrą ir marširuodavo pirmyn atgal Vilniaus gatve. Sakoma, tarpukariu ši gatvė buvo tokia judri, kad, norint patekti į čia esančią vaistinę, kelią reikėdavo skintis alkūnėmis.

Vilniaus g. 173 esančiame pastate visais laikais veikė žydų vaistinė. Savininkai keitėsi, tačiau iki pat sovietų laikų ji priklausė žydų tautybės žmonėms. Neįtikėtina, bet ir šiandien čia yra vaistinė, o jos direktorė Almyra Girdenienė tęsia litvakų vaistininkų tradicijas. Vieni paskutiniųjų savininkų buvo Volpės, kurių visa šeima žuvo per Holokaustą. Ponia Almyra, norėdama įamžinti vaistininkystės istoriją ir žydų savininkų atminimą, klientus vaišina taip, kaip savo lankytojus vaišindavo Volpės. Jeigu kas pirkdavo už tam tikrą sumą, buvo pavaišinamas šalavijų ir raudonėlių arbata su marcipanu. Tik jos marcipanas šiek tiek pagerintas – apibarstytas kokoso drožlėmis, o žydai darydavo su džiūvėsiais.

Šiauliuose gyveno ir gydė garsūs gydytojai. Vienas tokių buvo odos ir venerinių ligų gydytojas Simonas Volpertas. Įdomus faktas, kaip Volpertas rūpinosi savo pacientais ir užtikrindavo jų konfidencialumą. Kad jo pacientai nesusitiktų vienas su kitu, buvo padaryti du išėjimai – per vieną pacientai įeidavo, o per kitą išeidavo.

Nacių okupacijos metais Volpertas, kaip ir daugelis žydų, pateko į Šiaulių getą, bet jis išgyveno. Po karo grįžo į Šiaulius, toliau dirbo gydytoju.

Atkuriamoji dokumentika. Ved. Dovilė Kundrotaitė, Elijas Martynenko.