Du draugai Dovilė Kundrotaitė ir Elijas Martynenko keliaus po Širvintas ir Želvą ieškodami litvakų kultūros palikimo.

Šiandien sunku patikėti, bet dabartinė Vilniaus gatvė – tai tarpukario Širvintos. Ji nusitęsusi palei plentą, nes nelabai buvo kur plėstis: vienoje pusėje tekėjo upė, kitoje – pelkė, o per vidurį driekėsi Širvintos – vienos gatvės miestelis.

Širvintose gyvenusi litvakė Liba Mednikienė daug padėjo Lietuvos kariuomenei 1922-1923 metais, kai buvo kovojama dėl Širvintų atgavimo, ji rinko karines žinias ir perduodavo Lietuvos kariuomenei. Už savo veiklą ji buvo apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu, o vėliau Nepriklausomybės medaliu.

Vilniaus praradimas sudavė didelį smūgį tarpukario Širvintų žydų bendruomenei. Visi ekonominiai ir kultūriniai ryšiai siejo juos su Vilniumi. Iškilę sunkumai paskatino masinę žydų emigraciją.

Įprasta kalbėti apie lietuvių emigraciją į Braziliją, tačiau ten emigravo ir žydai. 1860 m. Želvoje gimė Mauricio Freemanas Klabinas – verslo imperijos Brazilijoje įkūrėjas, tiesa jis tuo metu dar buvo Moišė Klabinas. Moišė ignoravo draudimą žydams turėti žemės ir jos nusipirko. Netrukus Brazilijos uoste išsilaipino su 20 kg tabako, dėže cigarečių popieriaus ir vyniojimo įranga. Ėmė sukti cigaretes ir po vieną pardavinėti. Tai buvo naujiena Brazilijoje.

Tarpukariu buvo paskaičiuota, kad Pietų Afrikoje gyveno 89 tūkstančiai žydų iš kurių 60 tūkstančių buvo kilę iš Lietuvos. Vienas tokių – iš Želvos kilęs Nobelio premijos laureatas Aaronas Klugas. Jo tėtis Leizeris Klūgas buvo kuklus ir santūrus žmogus, tačiau labai apsišvietęs, žaidė šachmatais, padėdavo želviečiams kaip raštininkas. Pasakojama, kad jis su broliu Judeliu išgelbėjo Želvos kunigą Kazimierą Žėbrį nuo bolševikų.

Atkuriamoji dokumentika. Ved. Dovilė Kundrotaitė, Elijas Martynenko.