Renata, Kornelijus, Austėja, Gaja, Livijus ir mažoji Ana Karina – mūsų tautiečiai įsikūrę ant pasaulio krašto. Į Siorburiojaus salą atvykę turistai stebisi: kaip čia įmanoma gyventi? Kodėl užuot kraustęsi į didesnį miestą, kur viskas po ranka, vietiniai žmonės pasirinko pasilikti vietoje, kur dažnai dingsta elektra, ir kur avių yra daugiau negu žmonių? Avių – pusantro šimto, o žmonių – vos 25. Bet ne visada kasdienybė šioje saloje buvo šitokia rami.

Pavyzdžiui, dar 1960 čia buvo apie pusantro šimto gyventojų. Sala tada klestėjo – ant kabliukų kibo daugybė žuvų, čia augo ne tik avys, bet ir kiaulės bei karvės ir vaikų gimdavo tiek, kad salynas netgi turėjo akušerę, kuri atplaukdavo priimti kūdikių. Pamažu, tai po vieną, tai po du, tai su visomis šeimomis, žmonės išvyko ten, kur darbai ir universitetai, kur paprasčiau susirasti būstą ir galų gale – antrąją pusę.

Gyventojų saloje vis mažėjo, kol iškilo grėsmė, kad ši unikali bendruomenė apskritai išnyks. Šitą problemą norvegai iškėlė lygiai prieš dešimt metų. Jie suprato: tuoj nebus vaikų, kurie lanko mokyklą, todėl reikia, kad į Siorburiojų atvyktų naujų gyventojų. Deja, keltis čia, kur siautėja vėjas, kur nėra ne tik kad kino teatro, bet kartais ir elektros, niekas nenorėjo.

Šiame laidos „(Ne)emigrantai“ sezone jau matėte istoriją apie Vidą Bekken – lietuvę pedagogę, gyvenančią už Siorburiojų didesnėje ir tankiau apgyvendintoje Frojos saloje. Vida, anksciau padėdavusi lietuviams atvykti dirbti į Norvegiją, vietos valdžiai pasiūlė skelbimą su pasiūlymu apsigyventi nykstančioje saloje įdėti į vieną didžiausių Lietuvos dienraščių. Vieną šeštadienio rytą Kornelijaus perskaitytas skelbimas pakeitė ir Liutkų šeimos, ir visos šios salos kasdienybę.

„Netinkamas kariuomenei“ – šie skaudūs žodžiai sugriovė kauniečio Deivido Kasulio svajonę ir, kaip jis pats sako, privertė tapti emigrantu. Beveik dešimt metų Deividas praleido Didžiojoje Britanijoje, bet daugiau ten neištvėręs, grįžo atgal į Lietuvą. Deividas pasakoja, kad nuo pat vaikystės tiksliai žinojo, kokiu keliu nori eiti. Kariuomenė jam buvo viskas. Iš pradžių sekėsi: jam pavyko įstoti į Karo akademiją, ten rodė gerus rezultatus. Tačiau per vieną dieną viskas sugriuvo, kai iš specialiosios komisijos išgirdo gyvenimą pakeitusį nuosprendį. Lietuvoje jis pasitikėjo savimi, siekė tikslų, buvo užsispyręs, o nuvykęs į Angliją pasijautė tarsi būtų niekam neįdomus ir nereikalingas. Deividas pripažįsta, kad labai greitai teko nusileisti ant žemės. „Jeigu ne karininkas, tuomet – profesionalus sportininkas“ – toks planas greitai gimė Deivido galvoje.