Šio maršruto veikėjai: buvusio viešbučio „Bachmann“ direktorius Viktoras Valceris ir Klaipėdos universiteto istorikė, knygos „Juodkrantės kurorto aukso amžius“ autorė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė.

„Juodkrantė vaikystėje kvepėjo tinklais, dumbluotomis valtimis, to dabar nėra nė kvapo. Ir aišku, rūkyta žuvimi, nes kiekviename kieme buvo rūkykla“, – prisiminimais dalijasi N. Strakauskaitė.

Juodkrantė nuo XIX amžiaus vidurio iki Antrojo pasaulinio karo buvo pasaulinio lygio kurortu, su savo unikaliomis vilomis bei jų terasomis, čia buvo net mineralinio vandens ir purvo gydyklos. Juodkrantėje dažniausiai lankėsi žydai ir vokiečiai, kurie atvykdavo laivais iš Karaliaučiaus arba traukiniais iš Berlyno.

„Juk didžioji dalis lietuvių tuomet Palangoje skandino savo meilę“, – juokiasi istorikė N. Strakauskaitė. Keliaukime į buvusią Vilų gatvę. Pirmasis objektas – „Hotel Šturmhöfel“, vėliau pervadintas į „Hotel May“. Pasak istorikų, tarpukario Juodkrantė beveik nesulaukė lietuvių turistų dėmesio, visgi kartą „Hotel May“ pavyko sutraukti iškiliausius to meto lituanistus: Juozas Balčikonį, Julijonaą Lindę-Dobilą, Juozą Ambrazevičių.

Įdomu tai, kad vos išdygęs šis pastatas tarsi padalijo Juodkrantę į dvi puses. Sovietiniais laikais šiame pastate veikė poilsio namai „Kregždutė“, tačiau atkūrus nepriklausomybę viešbutis buvo apleistas ir tik visai neseniai restauruotas.

Kitas objektas – vila „Flora“. Ši vila susijusi su gintaro gavyba, jos įkūrėjas iš neturtingos Gdansko žydų šeimos kilęs Moricas Beckeris Juodkrantėje įrengė pramoninio gintaro kasimo uostą, išaugusį į didžiausią Rytų Prūsijos įmonę, turinčią fabrikus Palangoje, Gdanske ir net Anglijoje.

Dar vienas objektas – vila „Bachmann“. Šis pastatas XX amžiaus pradžioje atitiko aukščiausio europinio kurorto viešbučių kriterijus – jame buvo visi šiuolaikiniai patogumai, šiltas vanduo ir netgi telefonas. Apžiūrėsime šio pastato vidų, kur buvo rastas paslaptingas raštelis butelyje.

XIX a. pabaigoje Rytprūsiuose stiprėjo mintis, kad lietuvių tauta išnyks, todėl reikia kuo skubiau rinkti ir tyrinėti kultūrinį šio krašto lietuvių palikimą. Šalia viešbučio stovi paminklas baltistikos pradininkui Adalbertui Becenbergeriui.

Nors lietuvių tauta neišnyko, tačiau Juodkrantėje gimusių ir augusių beveik nėra. Nauja tendencija yra įsigyti čia turtą ir gyventi tik vasarą. „Seniau pakakdavo nuomotis, o dabar kitos tendencijos“, – šypteli istorikė.