Nors sovietmečiu buvo griežtai baudžiama už Lietuvos trispalvės iškėlimą, vis tik atsirasdavo drąsuolių. Vieni už tai paaukojo gyvybę, o kiti atsipirko Sibiru. Susipažinsime su Algirdu Petrusevičiumi ir Sauliumi Dambrausku, kurie, nepaisant griežčiausių bausmių ir kupini beribės drąsos, sovietmečiu sugebėjo iškelti Lietuvos vėliavą.

Šalta 1955 metų vasario 15 oji, beveik vidurnaktis. Siautė pūga. 18-metis Algirdas Petrusevičius su bendražygiu Juozu Aučiniku įgyvendina kruopščiai parengtą sumanymą – Rotušės aikštėje, ant Jėzuitų bažnyčios bokštų iškelti trispalvę. Abu jaunuoliai priklausė pogrindinei organizacijai „Geležinis vilkas”, buvo fiziškai stiprūs, bet užlipti į 53 metrų aukštį buvo sudėtinga – paslydę abu nučiuožė žemyn, laimė, juos sulaikė lietvamzdžio latakas. Vienas iš vaikinų išsigando, tad Algirdas lieko vienas.

Kitas žinomas kaunietis – advokatas Saulius Dambrauskas iki šiol tebesaugo ypatingas trispalves. Vėliava šiandien galbūt laikoma ir KGB archyvuose bei prisiminimuose, kurie nukelia į mokyklinius Sauliaus laikus. Tiksliau – į 4-ąją vidurinę (dabartinė S. Dariaus ir S. Girėno gimnazija), 1979-uosius metus, kuomet kartu su draugais vasario 16-osios naktį, spaudžiant kone 20 laipsnių šalčiui, Saulius nemiegojo tam, kad rytą ant mokyklos stogo plėvesuotų trispalvė. Nepaisant griežiausių bausmių, trispalvės Lietuvoje vis tiek kildavo. Skaičiuojama, kad per vienerius metus galėdavo suplevėsuoti iki 10 Lietuvos vėliavų. Dažniausiai jas iškeldavo pogrindinės jaunimo organizacijos, kurios kurdavosi visoje Lietuvoje.