Vilniaus rajonas. Pikeliškių kaime auga originalių pastatų kompleksas. Šalia įprastų rąstinių medinukų - modernių formų statiniai. Į šią vietovę užklydome, kad papasakotume, kaip su šiuolaikine statyba dera tradicinės, dar mūsų prosenelių naudotos medžiagos. Vieną iš pastatų sodybos šeimininkai vadina elfų nameliu. Dengtas skiedrų stogu. Lauko sienos - kalkių tinku. Interjero dekoras sukurtas iš molio tinko. Sodyboje dygsta apie dešimt originalių pastatų. Kai kurie dar baigiami statyti, tad matome visą anatomiją. Statomi iš įprastų plytų, o sienos bus padengtos kalkių ir molio tinkais. Praktinė pamokėlė. Meistro Sauliaus Jackevičiaus rankose atgimsta tradicinė medžiaga - molis. Toliau keliaudami molio keliu, lankomės etnografiniame Musteikos kaime. Prieš kelerius metus susitelkusi kaimo bendruomenė tvarkė šimtamečius pastatus: keitė supuvusius rąstus, restauravo langus, dengė skiedromis ir malksnomis stogus. Šįkart domimės vienos iš pirkių interjeru. Pastatas dažnai vadinamas Tado Ivanausko mokykla, iš tiesų priklausė Miškinių šeimai, kuri gamtininkui nuomojo du kambarius. Šiandien pirkia rūpinasi Miškinių pronūkė Asta Žūkaitė. Dalis lubų sijų paliktos balintos kaip ir buvo anksčiau. Krosnis buvo dažyta sovietmečiu populiariais sidabrinės spalvos dažais, juos Asta nuskuto. Savo rankomis pradėjo restauruoti ir duris. Vidaus sienas ištinkavo moliu, kurį klojo ant senųjų balanų. Šiandien matome ne tik iš išorės restauruotą pirkią, bet ir viduje išsaugotą dzūkišką dvasią.