2019 metų sausio 11 d.1. Janina Misevičienė ieško buvusios bendramokslės Onos Gabševičiūtės. 2. Olga Rakova ieško artimųjų.3. Inesa Šileikienė ieškojo artimųjų. Istorijos laimingas tęsinys. Laidą pradėsime nuo vienos guvios ir nepaisant amžiaus labai jaunatviškos žemaitės. Beveik prieš šešiasdešimt metų ji kartu su kitais bendramoksliais baigė Šilalės Pajūrio žemės ūkio technikumą, įgijo agronomės specialybę. Per šitiek dešimtmečių regis daug kas turėjo pasimiršti. Tačiau, matyt, kurso išties būta labai draugiško, jeigu ir po tiek metų jie nepraranda noro susitikti. Maža to, pasitinkant šiųmetę vasarą, tie, kurie tarpusavy tebebendrauja, išsikėlė užduotį susirasti tuos, kurie tarsi atskilo, per daugybę metų pasimetė, bendramokslių susitikimuose nadalyvauja ir Dievai žino, kurlink juos nupūtė likimo vėjai. Štai apie vieną iš tokių, prapuolusių ir dingusių, bendramokslę Onutę Gabševičiūtę, šį vakarą ir išgirsime.Kitos šio vakaro paieškos pasiekė mus iš Pamaskvio, Voskresensko miestelio. Kadaise Uzbekijoje, Bucharoje, gyveno darni ir vieninga didelė šeima. Septyni broliai ir seserys. Tačiau nutiko taip, kad vienas iš jų, pasirinkęs aviacijos mokslus, atsidūrė iš pradžių Estijoje, o vėliau Lietuvoje. Ir visgi daugybę metų su artimaisiais susitiktadvo gimtojoje Bucharoje. Bėda ta, kad Lietuvoje, Panevėžyje, apsigyvenusį vyresnėlį brolį Vladimirą namiškiai paskutinį kartą matė prieš 28 metus. Nuo tos dienos apie brolį jokių žinių. Kur jis dingo? Kodėl neatsiliepia? Būtent tai jau kelis dešimtmečius tapo didžiausiu jo artimųjų rūpesčiu.Na o lygiai prieš metus čia studijoje šnekinome moterį, kuri viso pokalbio metu tramdė ašaras. Sunkiai rinko žodžius, tarsi traukė juos iš pačios širdies gelmės, vis pagalvodama, pasvarstydama kaip įvardyti, kaip žodžiais nusakyti jausmus, kurie draskė ją iš vidaus, kai vieną dieną sužinojo, kad tikrasis jos tėvas visai ne tas, kurį vadina tėčiu, kai išaiškėjo, kad to, tikrojo, visai nepažįsta.Tąsyk, čia studijoje, papasakojome jai apie žmogų, kurio kraujas tekėjo jos gyslomis. Supažindinome su broliu. Stebėjome jautrų judviejų susitikimą. O galvoje vis kirbėjo klausimas – ar jie, vieno tėvo vaikai, bent bandys laikytis išvien? Ar jų bendravimui nepakiš kojos nuoskaudos? Ar tas noras pamatyti vieniems kitus išliks ir po metų?Nacionalinė paieškų tarnyba, penktadienį, 18.30 val.