Egipto lietuvės Hurgados kultūros centre prisiglaudusioje lituanistinėje mokykloje „Jūros arkliukai“ susirenka nuolat. Mokyklai vadovaujanti Justina El Maghrabi sako, kad gera turėti vietą, kur gali susitikti su tautiečiais.
„Čia vyksta ir muzikos įvairios pamokos, ir parodos, ir užsiėmimai, jie labai skatina bendruomeniškumą. (...) Kultūros centras yra tokia labai saugi erdvė tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Ne šiaip kokioje kavinėje, bet turime čia savo patalpas, turim savo klasę, galim susidėti savo daiktus, galim užsisakyti kavos ir viskas tokioje draugiškoje aplinkoje“, – pažymi tautietė.
Būtent Hurgadoje – didžiausiame Šiaurės Afrikoje įsikūrusio Egipto turizmo centre prie Raudonosios jūros, ir gyvena daugiausia lietuvių. Nors nuo šio miesto iki Egipto sostinės Kairo daugiau nei 5 valandos kelio, čia buriasi ne tik vietos lietuviai, atvyksta ir Lietuvos ambasados atstovai.
„Egipto mastais Hurgadoje yra didžiausias lietuvių skaičius, mūsų yra 10–15 šeimų. Kaire yra labai nedaug, gal 4–5 šeimos, Aleksandrijoje dar šiek tiek. Bet labai svarbus momentas ir toks mano pasiekimas buvo, kai kūriau šitą mokyklėlę, kad aš pritraukiau ambasadą iš Kairo atvykti pas mus.
Dabar ambasada atvyksta 4 kartus per metus į Hurgadą, ji ir konsultuoja, ir atsako į klausimus, dalyvauja šventėje, bendrauja, jie pasidarė artimi ir prieinami, o ne tokie oficialūs žmonės kažkur Kaire“, – mintimis dalijasi J. El Maghrabi.
Norėjo, kad vaikai pamatytų, jog yra daugiau žmonių, kalbančių lietuviškai
15 metų šioje šalyje gyvenanti Justina į Hurgadą persikraustė prieš 8 metus, kai Šarm aš Šeicho kurortą ištiko turizmo krizė. Vos atvykusi ėmė ieškoti kitų lietuvių.
Kaip pažymi pašnekovė, ji greitai suprato, kad čia, antroje pagal dydį Afrikos šalyje, reikia kurti lituanistinę mokyklą. Norėjo su lietuviais susitikti kiekvieną savaitgalį, be to, nenorėjo, kad jos vaikams atrodytų, jog lietuviškai pasikalbėti galima tik su mama.
„Po truputį būriau lietuves, vaikus, tuo metu buvo apie 30 vaikų. Įvairaus amžiaus, įvairaus lietuvių kalbos lygio. Pradėjome savaitgaliais susitikinėti, ėmiau organizuoti darbelius“, – pradžią prisimena J. El Maghrabi.
Egipto lietuvė juokauja, kad iki tol lietuvių kalba jų namuose buvo tarsi slapta kalba tarp vaikų ir mamos. Mat čia dar kalbama ir arabiškai bei angliškai.
„Mano tikslas buvo sukurti mokyklėlę, suburti lietuvius ir pabendrauti, kad jie patirtų, kad lietuvių kalba yra platesniame rate, kad ir Egipte yra daugiau žmonių, kurie kalba lietuviškai“, – sako pašnekovė.
Justina pasakoja, kad gimus vaikams ji itin stengėsi perduoti jiems lietuvių kalbą. Visada kalbėdavo išskirtinai lietuviškai, o dabar jau mato to rezultatus.
„Su vyresnėliu tik lietuviškai kalbėjau ir kažkaip jam ta lietuvių kalba labai užsifiksavo. Dabar jam 13 metų, o jo gimtosios kalbos yra trys: lietuvių, arabų ir anglų. Trim kalbom visiškai viską supranta, rašo, skaito. Jaunesnis sūnus padarė labai gudrų sprendimą: jis suprato labai anksti, kad anglų kalba visur galima susikalbėti ir išsirinko anglų kalbą kaip savo gimtąją. Tai jo gimtoji kalba yra anglų, nors mes gyvename Egipte. Paskui jau lietuvių ir arabų“, – komentuoja J. El Maghrabi.
Lietuvė įsitikinusi, kad tobulinti mamos gimtąją kalbą jos vaikams labiausiai padeda kelionės į Lietuvą. Į kalbos vartojimą žiūrima lanksčiai, jei vaikai neranda lietuviškų žodžių, skatinama su draugais ir artimaisiais Lietuvoje bendrauti kita kalba.
Netradiciškai Justina žiūri ir į lietuvių kalbos pamokas mokyklėlėje. Ji pažymi neakcentuojanti, jog vaikai susirenka mokytis lietuvių kalbos, o skatinanti juos drauge užsiimti kokia nors veikla ir bendrauti lietuviškai.
Bendruomenė nedidelė, nemažai lietuvių atvyksta žiemoti
Justina pažymi nenorėjusi, kad lietuvių bendruomenė Egipte būtų siejama vien su lietuviška mokykla, todėl ji ėmėsi ir kitokių renginių organizavimo. Tiesa, pati bendruomenė čia irgi kiek neįprasta.
„Darėme cepelinų šventę mūsų namuose. Buvo išnuomoti stalai, kad sutilptų visi žmonės, tai iš viso susirinko apie 25 suaugusieji ir vaikai. Tai buvo nemažas būrys, mes kartu gaminome maistą. Ir mane asmeniškai tai labai suartino su bendruomenės nariais“, – tikina J. El Maghrabi.
Labiausiai Egipto lietuvė sako norėjusi, kad kiti tautiečiai čia norėtų susitikti, bendrauti ir praleisti laiką kartu. Kad tai būtų ne pareiga, o malonumas. Bendruomenė neturi nei pirmininko, nei vieno atstovo, viską daro bendromis jėgomis.
Kaip sako pašnekovė, į savo būrį Egipto lietuviai priima visus norinčius: ir tuos, kurie šioje šalyje apsistojo ilgam, ir tuos, kurie čia atvyksta tik praleisti šaltojo metų laiko.
„Šiuo metu bendruomenė yra nedidukė. Yra nemažai žmonių, grįžusių į Lietuvą pastaraisiais metais, kiek teko stebėti, daugiau grįžtančių negu atvažiuojančių iš Lietuvos čia. (...) Yra bendruomenės narių, ne tik visus metus gyvenančių Egipte, bet ir čia tik žiemojančių“, – pasakoja tautietė.
Amžinų atostogų šalyje gyvenanti J. El Maghrabi sako prie Egipto kasdienybės pripratusi ne taip ir greitai. Iš pradžių skirtumai gerokai erzino ir net kėlė pyktį. Egiptiečiai labai skiriasi nuo lietuvių, jie nuolat vėluoja, apie darbus, kuriuos reikia padaryti, jiems reikia priminti ne vieną kartą.
Dabar lietuvė teigia jau pripratusi, kad pirmas prašymas ką nors padaryti egiptiečiui gali visiškai nieko nereikšti. Jei jis po pirmo skambučio tiesiog dingsta – Egipte tai visiškai įprasta ir normalu. O štai jei grįžta, vadinasi, jo ketinimai rimti. Ir nors tokie kultūrų skirtumai Justinos jau nebestebina, ji neatsieja savęs ir nuo Lietuvos.
„Aš esu lietuvė, mano pilietybė, pasas, mano mintys, pokalbiai su savimi vyksta lietuviškai, bet mano namai yra čia. Lietuva yra mano gimtinė, aš grįžtu aplankyti tėvų, draugų, pabūti, pailsėti, bet aš vis tik nusprendžiau, kad mano namai yra čia, Egipte, Hurgadoje“, – pažymi pašnekovė.
Visas pokalbis su lituanistinės mokyklos Hurgadoje įkūrėja – LRT plius laidos „Širdyje lietuvis“ įraše.
