Vienoje gyvenančio vertėjo Corneliaus Hellio ryšys su Lietuva užsimezgė prieš daugiau nei 40 metų. Po kelių Vilniuje praleistų metų jo profesinis kelias pasisuko neplanuota kryptimi, o Lietuvos sostinę jis ir šiandien vadina svarbiausiu miestu jo gyvenime. „Aš kartais ironiškai sakau, kad esu garbės lietuvis“, – juokiasi C. Hellis, kalbėdamas apie netikėtai jo gyvenime atsiradusią ir viską pakeitusią Lietuvą.
Per trisdešimt darbo metų C. Hellis yra išvertęs dešimtis lietuvių autorių kūrinių, pats parašęs knygą apie Vilnių. Jo dvi šalis sujungianti veikla įvertinta ir ne vienu apdovanojimu: 2004 m. Lietuvos rašytojų sąjunga C. Helliui skyrė „Poezijos pavasario“ prizą už lietuvių poezijos vertimus į vokiečių kalbą, tais pačias metais vertėjas apdovanotas Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi, o 2010 m. jam skirta Šv. Jeronimo premija. Austro biografijoje įrašyti ir keli metai Zalcburgo universitete, kai jis dėstė lietuvių kalbos bei literatūros kursą indogermanistikos studentams.
„Kartais galvoju, ar knygos čia gyvena, ar aš“, – juokiasi C. Hellis, atverdamas duris į savo namus ir darbo vietą.
Vos įžengus akys pastebi ant sienų kabančius kelis Lietuvos bažnyčias vaizduojančius paveikslus. Vienas jų – dovana, kurią austras gavo kartu su „Poezijos pavasario“ premija.
Gyvenimą pakeitusi galimybė
Nors dabar C. Hellio namuose gausu ryšį su Lietuva bylojančių ženklų, mūsų šalis, lietuvių kalba ir literatūra jo gyvenime atsirado per atsitiktinumą.
1984-aisiais pašnekovui pasitaikė galimybė atvykti į Vilnių dėstyti vokiečių kalbos. Kaip pasakoja vertėjas, tuo metu vyko bendradarbiavimas tarp kiekvienos Austrijos federacinės žemės ir vienos Sovietų Sąjungos Respublikos. Dėstytojai iš vieno krašto vyko į kitą mokyti kalbos. Tuo metu kaip tik reikėjo germanisto, kuris sutiktų vykti į Vilnių. Tiesa, Cornelius pripažįsta, kad pirmasis jo pasirinkimas buvo Italija, tačiau ten išvažiuoti nepavyko, o austras labai troško išvykti iš Zalcburgo.
„Galvojau, jeigu dabar neišvažiuosiu, aš nebeišbėgsiu iš to Zalcburgo. Dėl to man patiko ta galimybė. Turiu pripažinti, kad turėjau žemėlapyje pažiūrėti, kur yra Lietuva. Žinojau, kad čia viena iš šalių prie Baltijos, bet kuri iš tų trijų?“ – pasakoja vertėjas.
Jis prisimena, kad anuomet prieinamos informacijos apie Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvos sostinę praktiškai nebuvo. Nei albumų, nei kelionių vadovų, nei interneto, kur akimirksniu gali pažvelgti į bet kurį pasaulio kraštą. Tad pirmoji austro pažintis su Vilniumi buvo Johanneso Bobrovskio eilėraštis apie Lietuvos sostinę.
O jau atvykus, jį greitai įtraukė tiek darbas, tiek įdomūs jį supę žmonės. C. Hellis dėstė vokiečių kalbą ir austrų literatūrą. Pašnekovas juokiasi, kad tuo metu buvo turbūt vienintelis austras Vilniuje.
„Aš pirmiausia nežinojau, kokie bus studentai, kiek jie reikalauja, ką išvis dėstysiu, ir tada reikėjo pasiruošti. Buvo labai daug darbo, bet įdomu“, – mintimis dalijasi C. Hellis.
Pasak vertėjo, lietuviai jį priėmė labai nuoširdžiai ir stengėsi padėti, kuo galėjo. „Jie žinojo, kad negaliu į parduotuvę nueiti nusipirkti, ko man reikia. Be to, buvo įdomu kiekvienam, ką pasakoju, nes niekas negalėjo važiuoti į užsienį“, – pasakoja austras.
Įsikūręs jis pradėjo mokytis ir lietuvių kalbos. C. Hellis pažymi, kad kalbos struktūrą perprasti nebuvo sunku, nes jis ketverius metus mokykloje mokėsi lotyniškai. Sunkiausia buvo ir tebėra kirčiavimas.
„Turiu pasakyti, kad katedra labai man padėjo. Docentė Jūratė Dikšaitė galėjo su manim dirbti pusantros valandos du kartus per savaitę. Ir aišku, labai labai padėjo“, – sako vertėjas.
Vertimai įsuko nejučia
C. Hellis niekada nebuvo pagalvojęs apie vertėjo profesiją, o tuo labiau apie vertimus iš lietuvių į vokiečių kalbą. Viskas prasidėjo nuo to, kad vokiškam žurnalui jis išvertė kelis straipsnis. Tuomet sulaukė pasiūlymo versti Petro Cvirkos „Nemuno šalies pasakas“.
Visgi bendradarbiavimas su leidykla iš Rytų Vokietijos nebuvo sėkmingas, vertimas taip ir neišvydo dienos šviesos, nes kilo ginčų dėl iliustracijos. Tačiau toks prisilietimas prie vertimų patį C. Hellį pastūmėjo tęsti toliau. Dabar jis jau tris dešimtmečius verčia iš lietuvių į vokiečių kalbą.
„Vidury dešimtojo dešimtmečio išsigandau, kad gal niekam nebebus įdomu. Visa Europa tuo metu žiūrėjo į Jugoslaviją ir kas vyksta Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje niekam nebebuvo įdomu. Dėmesys nukrypo ir galvojau, kad turbūt viskas“, – prisimena austras.
Po to vyko pirmasis vertėjų seminaras Nidoje, kur susirinko vertėjai iš įvairių kraštų. Čia jie ne tik galėjo pasikalbėti lietuviškai, bet ir išgirsti įdomių pranešimų, sužinoti, kas vyksta Lietuvos literatūros pasaulyje. Vėliau buvo Frankfurto knygų mugė, kai reikėjo daug vertimų į vokiečių kalbą.
„Tada jau buvo aišku, kad viskas tęsiasi“, – šypsosi pašnekovas.
Pasak vertėjo, prozą versti paprasčiau, bet jam pačiam arčiau širdies – poezija. Dažniausiai dėl konkretaus kūrinio vertimo į jį kreipiasi leidyklos, bet yra buvę atvejų, kai knygą C. Hellis pasiūlė pats. 2017 m., kai Lietuva buvo Leipcigo knygų mugės garbės svečias, jis rekomendavo Giedros Radvilavičiūtės knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“.
„Žinojau, kad sunku įsiūlyti, nes ne romanas, o visi nori romano. Ir be mugės, manau, nebūtų išėję. Bet man buvo labai svarbi ir įdomi šita knyga, būtinai norėjau versti. Tada galėjau pasiūlyti ir pavyko“, – vertėjų pasaulio užkulisius atskleidžia pašnekovas.
Kaip pažymi C. Hellis, jei reiktų išskirti lietuvių autorių, kuris tikrai žinomas vokiečių auditorijos, tai būtų Tomas Venclova. Visgi, pripažįsta vertėjas, jo kūrinius versti labai sudėtinga.
„Tikrai negalėčiau sakyti, kad jo eilėraščius išversti yra lengva. Tai yra iššūkis, bet ir tikras džiaugsmas“, – teigia austras.
Susidomėjimas lietuvių literatūra auga
Vertėjas pastebi, kad susidomėjimas lietuvių literatūra vokiškai kalbančiose šalyse auga. Tai nereiškia, kad žmonės laukia vienos ar kitos knygos, bet jau pasirodę kūriniai tampa matomi labiau nei anksčiau.
„Lietuva tapo žinomesnė po to, kai įstojo į Europos Sąjungą, nes dabar yra daugiau turistų. Per mažai dar, bet daugiau. 2027 metais Lietuva vėl pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai ir per televiziją, per naujienos bus parodytas Vilnius. Tas padeda ir literatūrai.
Bet labai baisu, kad iki šiol amerikietis gali rašyti apie bet ką, apie visą pasaulį, bet iš mažos šalies autorius geriausia, jei rašo apie savo kraštą. Bet ne per subtiliai, nes mes juk labai mažai žinome. Pavyzdžiui, aš prisimenu, kaip Jurga Ivanauskaitė norėjo, kad jos knygos apie Tibetą būtų išverstos. Bet ne, „Lietaus ragana“ buvo išversta, nes čia Lietuvoje viskas vyksta“, – pasakoja C. Hellis.
Šiuo metu jis pats verčia T. Venclovo „Eseistiką“, o jo norų sąraše – lietuvių poezijos antologija. „Paskutinį kartą ji turbūt buvo išleista prieš 50 metų. Bet čia dar ilgas darbas. Jau yra vilties, kad bus leidykla, bet dar neaišku. Būtų beveik nuo Donelaičio iki šiandienos autorių pristatymas“, – sako pašnekovas.
C. Hellis yra ir pats išleidęs knygą apie Vilnių – „Geležinis vilkas baroko labirinte“. Tai asmeniškas austro Vilniaus portretas, kuriame jis perteikia, ką patyrė, matė ir galvojo, gyvendamas Lietuvoje.
Pašnekovas sudarė ir knygą „Europa erlesen“ (liet. „Skaityti Europą“), kurioje Vilniaus miesto istorija papasakota per literatūrą bei laiškus. Pasakojimas pradedamas nuo Vilniaus legendos ir Gedimino laiškų, o pasklaidžius knygos puslapius galima išvysti Antano Škėmos, Ričardo Gavelio, Eugenijus Ališankos pavardes.
Į Lietuvą grįžta nuolatos
Lietuva iki šių dienų austrui – ypač svarbi. Jis sako, kad čia turi likusių senų draugų, mylimų vietų, kur visada norisi sugrįžti. Pašnekovas skaičiuoja, kad kasmet į Lietuvą stengiasi atvažiuoti 2–3 kartus.
„Pirmiausia Lietuvoje buvo toks jausmas, kad aš galiu nuo pasaulio pasislėpti ir kad tai kažkokia egzotika, kad aš ką nors žinau, ko niekas nežino. Iki šiol visada susijaudinu, kai atvažiuoju. Esu tik tada ramus, kai žinau, kada vėl grįšiu“, – šypsosi C. Hellis.
Lankantis Lietuvoje jam norisi pabūti ne tik Vilniuje. Vertėją labai traukia į Nidą – miestelį, kur dažnai tekdavo pabūti, kur stovi Tomo Mano namas. Ten, kur vieną lapkričio dieną jis praleido vienas, vaikščiodamas po kopas.
Tačiau ir Vienoje jis dalyvauja lietuviškoje veikloje – palaiko ryšį su lietuvių bendruomene, dalyvauja Lietuvos ambasados renginiuose. C. Hellis juokiasi, kad žmonės stebisi, koks stiprus jo ryšys su maža šalimi prie Baltijos jūros.
„Visada reikia pasakoti. Klausia lietuviai, klausia austrai. Kiekvienam yra stebuklas“, – patikina pašnekovas.
Tiesa, lietuviškai kalba ir vertėjo dukra. C. Hellis atskleidžia, kad jo pirmoji žmona buvo lietuvė. Taigi dukra turi giminaičių Lietuvoje, o lietuvių kalbą, nors vaikystėje kiek apleido, suaugusi vėl prisiminė. Netgi lankė lietuvių kalbos kursus Vienos universitete.
„Šiemet jai bus 40, o man bus 70. Nutarėme, kad važiuosim kartu ir žiūrėsim, kur ji gimė Vilniuje ir kur mes gyvenome bendrabutyje Kamčiatkoje – Saulėtekyje“, – šypsosi pašnekovas.
Vilnių vadina svarbiausiu miestu savo gyvenime
Jis pripažįsta kartais susimąstantis ir net išsigąstantis minties, kad jo pažintis su Lietuva buvo tokia atsitiktinė. Kaip sako pats, juk gyvenimas galėjo pasisukti ir visai kitaip.
„Bet aš nebegaliu įsivaizduoti, kad jis būtų kitoks. Esu labai patenkintas, kad jis toks, ir nenorėčiau įsivaizduoti, kad nebūčiau atvažiavęs į Lietuvą, nebūčiau pradėjęs mokytis kalbos, versti ir taip toliau. Nesigailėjau niekada“, – pabrėžia C. Hellis.
Austras prisimena pokalbį su vienu profesoriumi, kuris išsakė jam mintį, kad kiekvienas žmogus turi miestą ar vietą, kur jis tapo tuo, kuo yra šiandien. Tada ir pats susimąstė, koks miestas jam padarė didžiausią įtaką.
„Iš pradžių galvojau, kad gal Zalcburgas? Ten studijavau. Bet po studijų dar nebuvau toks, kaip šiandien. Gal Viena? Vienoje aš galėjau save realizuoti, bet jau buvau beveik toks, koks esu dabar. Atrodo, kad tas miestas – Vilnius. Mąsčiau, kad tik dvejus metus gyvenau Vilniuje, būtų truputį keista? Bet vis tiek taip yra.
Nes Vilniuje pirmą kartą stovėjau ant savo kojų. Tas padėjo tapti tuo, kas esu. Be to, aš išaugau be tėvo. Tai visada buvo problema. Aš norėjau tą paslėpti, bet būdavo, kad žmonės paklausia. Kai atvažiavau į Vilnių, aš buvau įdomus kaip austras ir niekam nebuvo įdomu mano tėvai. Ir atrodo, kad tie metai buvo patys svarbiausi, tad Vilnius – svarbiausias mano gyvenimo miestas“, – pabrėžia pašnekovas.
Mums atsisveikinant, linkiu jam kuo greičiau vėl aplankyti svarbiausią gyvenimo miestą. O C. Hellis šypsosi ir patikina, kad kelionė jau suplanuota.
