Gimusi jau po savo senelio, žymaus rašytojo Antano Škėmos žūties, jį pažinti Corinna Škėma-Snyder galėjo tik per savo mamos bei kitų pasakojimus, paties menininko kūrybą. „Būti Škėmos anūke Amerikoje nereiškia nieko“, – sako ji. Kitaip nei Lietuvoje, kur jis laikomas vienu iš garsiausių 20 amžiaus vidurio rašytoju. Išskirtiniame C. Škėmos-Snyder interviu portalui LRT.lt – apie sukrėtimų paženklintą A. Škėmos likimą ir jo žūties paliktus randus ne tik dukters, bet ir anūkių gyvenimams.
Antanas Škėma žuvo per autoavariją 1961 m. rugpjūčio 11 dieną Pensilvanijoje. Šiemet minimos 61-osios jo žūties metinės.
Traumuojančios vaikystės patirtys
„Jis buvo labai charizmatiška, bet sudėtinga ir sunkiai sugyvenama asmenybė“, – pažymi A. Škėmos anūkė.
Pirmojo pasaulinio karo metais A. Škėma su tėvais gyveno Voroneže, Rusijoje, vėliau – Ukrainoje. Būdamas dar vaikas jis patyrė šio karo sėjamą siaubą. Vėliau, sugrįžęs į Lietuvą, čia sulaukė ir Antrojo pasaulinio karo. Rašytojas matė, ką jis atnešė Lietuvai, tad su žmona bei dar visai maža dukrele pasitraukė į Vokietiją, po to – į Ameriką.
„Mano mama yra rašiusi apie savo santykius su tėvu. Manau, visi žino, koks jis buvo vyras – jis visą laiką turėjo kitų moterų. Mano močiutė juo rūpinosi, jis turėjo priklausomybių, labai kentėjo. Taip pat kentėjo ir jį supantys žmonės.
Senelį ir mano mamą siejo labai artimas intelektualinis ryšys. Vaikystėje jis jai duodavo knygų ir tai buvo nuostabu, nors sutikite – kas skaito R. M. Rilkę būdamas 12-os? Bet jis primygtinai ragindavo perskaityti vieną ar kitą knygą“, – pasakoja C. Škėma-Snyder.
Jautėsi nepritapęs ir svetimas
A. Škėmos vaikystės traumos dėl karo ir išgyvenimų šeimoje paliko žaizdas visam gyvenimui ir persikėlė į kūrybą, pažymi menininko anūkė.
Jo romanas „Balta drobulė“, pasakojantis apie Niujorke dirbančio liftininko egzistencines ir kūrybines kančias, gausus ir autobiografinių detalių. Pasak C. Škėmos-Snyder, jai šis kūrinys atskleidė tam tikrus šeimos istorijos epizodus.
„Sakyčiau, kad jis nepritapo ne tik Niujorke, jis nesijautė pritapęs niekur. Man atrodo, čia atsiskleidžia senelio vaikystės trauma. Vaikystės, paženklintos karo. Jie buvo Ukrainoje per intesyvias kovas. Be to, jo mama susirgo psichine liga, tėvas liepė jam mamą nuvežti į psichiatrinę ligoninę – visa tai tapo brutalia patirtimi.
A. Škėma kraustėsi iš vieno miesto į kitą, ieškodamas sau vietos. Gyveno Niujorke, Čikagoje, vėl grįžo į Niujorką, vyko į Monrealį, Bostoną. Jis daug kraustėsi dėl darbų teatre. Bet tuo pačiu senelį lydėjo daug traumų, psichinių ligų, su kuriomis jam teko kovoti. Man daro įspūdį, kiek daug jis sugebėjo nuveikti, turint omeny šį kontekstą“, – sako pašnekovė.
Ji priduria nemananti, kad „svetimumo“ samprata romane susijusi tik su buvimu karo pabėgėliu. „Tas ryšio su kitais nejautimas, svetimumo, nepritapimo jausmas veikiau susiję su visiškos destrukcijos momentu istorijoje, kurį jam teko patirti dukart gyvenime – per Pirmąjį pasaulinį karą, kai buvo dar vaikas, ir per Antrąjį pasaulinį karą, kai buvo jau suaugęs ir tapęs tėvu“, – svarsto rašytojo anūkė.
C. Škemai-Snyder taip pat įstrigo prisiminimas, kai su savo mama lankėsi kadaise vartais į JAV milijonams imigrantų buvusioje Eliso saloje. Būtent ši vieta tapo pirmąja stotele ir į šalį atvykusiai Škėmų šeimai.
„Mama pripažino, kad muziejuje jautėsi nejaukiai, nes ten sudaromas įspūdis, kad visi atvykę negalėjo sulaukti, kol pagaliau pasieks Jungtines Valstijas. Ji sakė: „Mūsų šeimai tai nebuvo svajonė. Turėjome čia atvykti, nes bėgome nuo karo, tai nebuvo savanoriškas pasirinkimas.“
Manau, kad mano senelių patirtis anuomet buvo tipiška imigrantų patirtis. Močiutė buvo ekonomistė, bet dirbo parduotuvėje, senelis – rašytojas, bet dirbo lifto operatoriumi, o kai buvo Čikagoje, dirbo baldų fabrike. Būti išsilavinusiam, bet dirbti nekvalifikuotus darbus – tai labai tipinė imigranto Amerikoje patirtis“, – dėsto pašnekovė.
Pozityviai žiūri į naujas senelio kūrybos interpretacijas
C. Škėma-Snyder pabrėžia, kad jos senelis troško kurti ne tik lietuviškai, bet ir angliškai. Siekė perlipti rašytojo iš Lietuvos rėmus. „Jis skaitė angliškai nepaprastai daug, nenorėjo savo kūrybai taikyti tik lietuviško konteksto“, – sako rašytojo anūkė.
Ji pati „Baltą drobulę“ iš pradžių perskaitė lietuviškai, vėliau – angliškai. Paklausta, kokį įspūdį paliko senelio kūrinys, C.Škėma-Snyder pažymi, kad tai – sudėtingas romanas. Vis dėlto pabrėžia susižavėjusi, kaip jame pasitelkiami garsai ir neabejoja, kad kūrinys neprarado savo aktualumo ir šių dienų kontekste.
„Kaip ir minėjau, jis buvo iš kartos, kuri augo per Pirmąjį pasaulinį karą, patyrė Antrąjį pasaulinį karą. Tas etapas buvo išskirtinis Europos istorijoje.
Prieš kelerius metus kalbėjau su drauge ir svarstėme, kad tai buvo unikalus momentas, kuris daugiau nepasikartos. Bet man atrodo, kad karas Ukrainoje dabartinei kartai reikš tą patį. Taigi tas karo kontekstas tebėra gyvas ir, manau, Škėmos kūryba tuo požiūriu išlieka aktuali“, – svarsto pašnekovė.
C. Škėma-Snyder pozityviai žiūri ir įvairias A. Škėmos kūrinių šiuolaikines interpretacijas. Pavyzdžiui, Jurgio Matulevičiaus filmą „Izaokas“, pastatytą pagal to paties pavadinimo A. Škėmos romaną, ar spektaklį „Pabudimas“, sukurtą pagal kitą A. Škėmos dramą.
„Uždaryti jo kūrybą istorijos muziejuje nebūtų įdomu, todėl labai palankiai žiūriu į jo kūrinių transformaciją, reinterpretaciją. Žinoma, puiku, kad visi jo kūrybą turi skaityti mokykloje, bet taip pat turiu draugų, kurių vaikams tai atrodo nuobodu.
„Baltą drobulę“ sunku skaityti, tai nelengva knyga, todėl aš palaikau kūrėjus, kurie perdaro kūrinį turėdami kitokį požiūrį“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Susigrąžinta pavardė ir pirmas apsilankymas Lietuvoje
Vis dėlto būti Škėmos anūke už Atlanto nereiškia nieko, sako C. Škėma-Snyder. Kitaip nei Lietuvoje. Čia senelio pavardė suteikė galimybę pažinti žmones, kurių ji galbūt nebūtų turėjusi progos sutikti. Tai buvo viena iš priežasčių, paskatinusių C.Škėma-Snyder susigrąžinti mamos ir senelio pavardę. Šį žingsnį ji įgyvendino maždaug 1995-aisiais.
„Be to, man atrodo kvaila, kad turime imti tėvo pavardę. Tai irgi turėjo įtakos mano sprendimui. Dabar ši pavardė yra mano gyvenimo dalis, ypač prisiimant atsakomybę puoselėti senelio palikimą“, – priduria pašnekovė.
Tiesa, A. Škėmos anūkė pripažįsta – iki pirmojo savo apsilankymo Lietuvoje ji iki galo nesuvokė, kas iš tiesų buvo jos senelis ar bent jau ką čia reiškia jo vardas.
„Mano mama pirmą kartą į Lietuvą grįžo 1987-aisiais ir pasiėmė mane kartu. To apsilankymo metu aš staiga supratau, kas jis buvo. Matydama, su kuo mano mama bendrauja – su įvairiais rašytojais, menininkais – kas vakarą lankydamasi teatre, viską supratau kur kas aiškiau.
Tuo metu A. Škėmos darbai vis dar nebuvo legaliai spausdinami, tad žmonės pasakodavo, kaip slapta skaitė „Baltą drobulę“, kad tai buvo pati stipriausia knyga, kokią jie yra kada nors skaitę“, – pasakoja C. Škėma-Snyder.
Ji sako, kad į mamos gimtinę vyko be jokių išankstinių nuostatų, galvoje nebuvo susikūrusi jokių vaizdinių, bet „kaip amerikietei, augusiai Šaltojo karo laikotarpiu, ši kelionė turėjo tam tikrų savitų sluoksnių“. Be to, jų šeima Lietuvoje neturėjo giminaičių, o tai, pabrėžia ji, anuomet buvo neįprasta.
„Oro uoste mūsų nepasitiko 500 pusbrolių ir pusseserių. Mano mamai jos bendruomenė buvo ne giminės, o meno pasaulio žmonės. Pirmą kartą pamačiau savo mamą su kitais lietuviais, kurių ji nebuvo mačiusi labai ilgai. Buvo įdomu tai stebėti“, – komentuoja C. Škėma-Snyder.
Pašnekovė pripažįsta – šis apsilankymas Lietuvoje turėjo didelę reikšmę ir jai. Niekada savęs neidentifikavusi kaip lietuvės, pati nemokėdama lietuvių kalbos, čia ji išvydo visai kitokią savo mamos, savo šeimos gyvenimo bei istorijos pusę.
„Žmonės bendravo akcentuodami tautybę – kad esu lietuvė. Bet aš nesu. Kultūriškai esu amerikietė. Turiu labai gerą draugę Vilniuje ir ji man yra sakiusi: „Žinai, net jeigu tobulai kalbėtum lietuviškai, vis tiek galėčiau pasakyti, kad nesi lietuvė iš to, kokia tavo laikysena. Tu augai ne čia. Tai matyti iš to, kaip kalbi, kaip judi, kaip mąstai.“ Pagalvojau: tai tiesa. Aš nepatyriau to, ką patyrė kiti mano amžiaus žmonės Lietuvoje. Bet iš pradžių tas tautybės akcentavimas man pasirodė labai įtaigus“, – prisimena C. Škėma-Snyder.
Traumos palikti ženklai, keliaujantys per kartas
Rašytojas A. Škėma žuvo prieš 61 metus, rugpjūčio 11 dieną Pensilvanijoje, važiuodamas iš „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo. Jame menininko 50-mečio proga buvo rodoma jo režisuota Kosto Ostrausko pjesė „Pypkė“, kurioje A. Škėma pats suvaidino pagrindinį vaidmenį. Per avariją automobilyje buvo ir rašytojo dukra Kristina. Pasak C. Škėmos-Snyder, tėvo žūtis jos akyse paliko neblėstančius skausmo ženklus visam gyvenimui.
„Tai buvo neįtikėtinai traumuojanti patirtis. Mano mama bijojo automobilių, buvo nepaprastai nervinga ir demonstravo potrauminio streso sindromą patiriančio žmogaus elgesį visą gyvenimą, kiek ją pažinau. Mamos kūnas buvo stipriai sulaužytas – kojos, dubuo, per avariją ji buvo išsviesta iš automobilio. Aš gimiau 1964-aisiais, tuo metu ji iš ligoninės buvo išėjusi tik prieš kelerius metus, neseniai ištekėjusi.
Taigi sakyčiau, kad 1961–1970-ieji mamai buvo sunkūs metai. Manau, būtent tada jos santykis su lietuvių bendruomene labai pasikeitė. Netekusi tėvo, ji nebesijautė ten kaip namuose. Jis buvo jos ryšys su bendruomene. Mamai buvo įdomi „Santaros“ veikla, bet daugiau į tuos suvažiavimus ji negrįžo. Suprantu, kodėl tai būtų trauma, nes būtent iš ten jie važiavo, kai tėvas žuvo“, – dėsto C. Škėma-Snyder.
Ji neabejoja, kad artimų šeimos narių patirtų traumų padariniai paveikė ir ją bei seserį. Pašnekovės teigimu, tam tikros jų reakcijos ar elgesys atspindi faktą, kad jas augino sukrečiančią patirtį išgyvenusi mama.
„Pavyzdžiui, kai dar turėjome laidinius telefonus ir telefonas suskambėdavo vėlai vakare arba anksti ryte, aš ir mano sesuo manydavome, jog nutiko kažkas blogo ar kažkas mirė. Taip vyksta traumos perėjimas, tu neprivalai turėti asmeninės patirties“, – pažymi C. Škėma-Snyder ir priduria, kad jos sesuo veikiausiai ne šiaip sau pasirinko psichoterapeutės profesiją.
Panoro išmokti lietuviškai
Nors lietuvių kalba jų šeimoje neskambėjo, C. Škėma-Snyder galiausiai panoro ją pramokti. Paklausta, kas lėmė tokį sprendimą, ji paaiškina – tai buvo mamos gyvenimo dalis, nors ji ir nenorėjo apie ją atvirauti. Tiesa, A. Škėmos anūkė pripažįsta, kad įvaldyti lietuvių kalbą pavyko menkai, bet apmaudo dėl mamos sprendimo jų nemokyti lietuviškai niekada nejautė.
„Argi galėčiau mamai aiškinti, kaip jai išgyventi patirtą traumą, kaip ją įveikti? Ne, tai jos valia. Manau, kad tai, jog ji atsivežė mane kartu pirmą kartą vykdama į Lietuvą, buvo reikšmingas ir daug ką pasakantis sprendimas“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
C. Škėma-Snyder priduria, kad daug lietuvių bendruomenę vienijusių aspektų jos mamai buvo svetimi dar iki A. Škėmos žūties. Nors vykdavo į lietuviškas stovyklas, K. Škėmaitei-Snyder nesuprato raginimų draugystę su kitais puoselėti vien dėl to, kad jie – lietuviai.
„Tuo metu buvo skatinamas toks požiūris: jei yra du draugai – vienas lietuvis, o vienas amerikietis, ir reikia pasirinkti vieną, turi pasirinkti lietuvį. Mano mamai tai atrodė didžiausia nesąmonė. Galiausiai mama atrado keletą draugų, su kuriais ją daug kas siejo, ne tik tautybė ir ne dėl to su jais bendravo“, – pasakoja rašytojo anūkė.
Be to, C. Škėma-Snyder pabrėžia, kad nei jos mama, nei jos seneliai nebuvo religingi, jie taip pat nelabai įsitraukdavo į lietuvių bendruomenės veiklas. „Mano mama buvo labai aktyvi feministė ir AIDS aktyvistė, netgi buvo atsakinga už vieną AIDS programą. Taigi buvo ne viena priežastis, dėl ko ji prarado ryšį su lietuvių bendruomene“, – komentuoja pašnekovė.
Tatuiruotė lietuviškos pasakos motyvais
Nors C. Škėma-Snyder sako iš mamos niekada negirdėjusi pasvarstymų, kad kada nors norėtų grįžti gyventi į Lietuvą, vis tik tam tikrų lietuviškų detalių augdama namuose pašnekovė matė. Pavyzdžiui, šeima švęsdavo Kūčias, nors ir ne visai tradiciškai.
Dabar žymaus rašytojo anūkės gyvenime lietuviškų ženklų beveik nėra, bet ji prasitaria pernai pasidariusi tatuiruotę. Atsiraitojusi rankovę rodo piešinį ir sakinį iš lietuviškos pasakos „Elenytė pavirto aukso kuoja“. „Tai iliustracija iš pasakų knygos, išleistos 1992-aisiais. Man labai patiko šis Petro Repšio darbas, todėl nusprendžiau jį išsitatuiruoti“, – paaiškina rašytojo anūkė.
Paklausta, ar norėtų, kad Lietuva, čia vedančia šeimos istorija domėtųsi jos vaikai, C. Škėma-Snyder pabrėžia: jeigu tik patys to norės.
„Mano dukra domisi, mano sūnus ne itin domisi. Ir viskas gerai. Šiuo metu siekiu, kad jie įgytų Lietuvos pilietybę, tuo atveju, jei norėtų ten gyventi ir dirbti. Pati atgavau Lietuvos pilietybę prieš kelerius metus per savo senelių liniją“, – pasakoja A. Škėmos anūkė.
